Autobuse buvo ankšta. Kelionė truko ilgai, Leilą ne karto buvo supykinę, bet galiausiai ji pasiekė savo tikslą. Kai parsirado prie močiutės namų, buvo jau gerokai sutemę.
– Oi, Leila! Kodėl nepranešėt atvažiuodami? – nudžiugo močiutė.
– Aš viena, – atsiduso mergina.
– Viena?
– Viena, močiute. Būk gera, nesakyk tėčiui, kad aš čia.
– Bet taip negalima, Leila! – sumurmėjo senutė, ieškodama saldainių. – Nagi, papasakok, kas buvo, kodėl tavo plaukai trumpi ir rudi, kodėl atvažiavai be tėčio ir kodėl nori, kad jis nieko nesužinotų.
Į stalą dunkstelėjo vazelė. Močiutė, linguodama į šonus, priėjo prie stalo, atitraukė kėdę ir atsidususi vėl nuėjo kažko ieškoti. Šįkart arbatos turbūt.
– Vytautė skaitė mano dienoraštį, – pilna burna sumurmėjo. – Ir paskui su tėčiu susipykom. Jis mane papurtė.
– Tėvas? Tave? – nustebo senutė, nešdama virdulį.
– Aha. Dar vakar mes susiginčijom su juo, – atsiduso Leila. – Dėl mamos.
Močiutė nieko nesakė, todėl Leila tęsė toliau.
– Aš jam sakiau, kad jis mamos niekad nemylėjo. Na, jis beveik nesigynė.
– Nekalbėkim apie tai, gerai?
– Gerai, – mergina nutilo.
– Rytoj pakalbėsim, jau vėlu, bėk miegoti, – sumurmėjo močiutė, dėliodama puodelius į lentynas.
- O kur man miegoti, močiute? – nustebo Leila.
Senutė kurį laiką pamąstė. Net sudiržusia ranka pakaušį pasikasė.
- Atsigulk mamos kambaryje.
Leila krūptelėjo.
- Gerai.
Sienos buvo šviesiai mėlynos. Visame mediniame name tik šis kambarys atrodė kitaip. Gal netgi per daug šiuolaikiškas. Lyg iš kitos planetos.
Mergina perbraukė ranką per mamos tapytą paveikslą. Jo kampe matėsi mažas delniukas. Leila atsiminė, kaip mama, pirmiau įmerkusi jos ranką į dažus, paskui į smėlį, paskui vėl į dažus, uždėjo šį plėmą.
- Dabar šis paveikslas bus tik tavo, – juokėsi mama tada.
Mergina susirietė po antklode. Buvo maloniai šilta. Atsidususi ir dar kurį laiką pamąsčiusi apie namus, mergina pagaliau užmigo.