Užsikabaroję į dangų,
Atsisėdę ant balto akmenio,
Sėsim žolę rytojaus dienai.
Mąslūs leisim per delnus vandenis,
Išverktus balzganų mėnesienų.
Teška metai, minutės, valandos
Žalumu į dulkėtą vakarą.
Praregi aklos žemės akys,
Nuvilnija vėsa pakraštėliais blakstienų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-05-19 14:12:39
Ačiū visiems:)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-05-16 11:47:25
Praregi aklos žemės akys,
Nuvilnija vėsa pakraštėliais blakstienų. čia kaip tik atrandu subtilaus perėjimo į pajautimą; paskutinė eil. lyg šiurpuliukas... ir palieka:), ir gana poetiškai keliaprasmiai.
Gražu. Patiko.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-16 09:18:27
Kalbėjimas įtikinantis, tačiau pabaiga netikėtai nutrūksta. Trūksta kažko.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-15 17:30:05
Dar kažko norėtųsi. Lyg ,,pakimba".
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-15 13:26:24
teška metai...taikliai...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-05-15 11:28:55
gilios mintys
Anonimas
Sukurta: 2009-05-15 10:42:08
...gražios metaforos...paskutinis sakinys sužavėjo.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-05-15 09:33:22
Užsikabaroję į dangų,
Atsisėdę ant balto akmenio,
Sėsim žolę rytojaus dienai - jau tai sužavėjo ;)
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-15 09:29:50
Vakar aš boružėlę ganiau , o šiandien skraido Jūsų kūrinėlyje, gera buvo skaityti, dėkoju :)