Tarsi sudyksniuotos svarbiausios likimo skiautės. Sutelktai, paeiliui ir iš visų pusių.
iš tylinčių
kaukiantys
akmenimis iš laukymių įstrigo.

"akmenimis iš laukymių" - ši eilutė mane sustabdė.

N u o s t a b i a i...visi mes likimo siuvėjai :)

Jei esame krikščionys (pritariu Dearniui)negalima naudoti likimas, o tik - lemtis, pagonybėje - likimas, tad abu žodžiai lygiaverčiai, tik nenorint užsitraukti Dievo - krikščioniško, likimas - šventvagiška.
Kūrinys su pasikartojimais, bet deja ką ir galima išgalvoti naujai, svarbu jautrus ir švelnus :)

Kai kurie įvaizdžiai, regis, jau kažkur girdėti. Užkliuvo dukart panaudoti žodžiai likimo. Vieną arba kitą būčiau pakeitęs pakaitalu, tarkim, lemtis arba dar kuo kitu.
Visuma: sklandus be įmantrybių kūrinys. Patiko jo laisva tėkmė ir aiški pabaiga.

O visgi, gal likimas mums verpia, balina ,audžia gyvenimo drobules, bent jau taip mąstė mūsų senoliai.
Likimas - veiksmas likti; nuo žmogaus valios nepriklausomų aplinkybių eiga, lemtis; dėl gyvenimo sąlygų susidariusi būklė, dalia, laimė...
Pakylėtas toks virš skausmo bedugnės, tylinčių akmenų, tarsi evangelijoje pagal Luką Jezaus žodžiai: "Atlikta". Juk galimas ir taip: "Mes savo likimo kalviai". Bet kam tos "beprasmės bedugnės"?..
Mano valioj, keisčiau tik "siuvėjai", na, pvz., pavėjui... Stiprus ir mąstantis, patiko, ačiū.

... iš nerimo vėjų / suaugusios pilys - puikiai...ir visas kūrinys gražiai teisingas. likimo siuvėjai...