Argi reikėjo pasakyt: - Sudiev!
Kada pati gamta atbudus
Pirmutine laukų gėle
Pasveikino palaukėj mudu?
Kadais nuskinti ją siekei
Ir be progos padovanoti,
O virš arimų vyturiai
Dar nesiliovė lig dabar čyruoti.
Sustok! Apsidairyk! Prie tų laukų
Alyvos stovi rankom susipynę,
Ir kaip bebūtų joms sunku
Dar lig dabar jos Tavo vardą mini…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-05-15 08:15:43
Nostalgiškas, bet švarus. Skambantis. Gražus paveikslas išryškėja- tiek spalvomis, tiek ir jausmais.
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-14 17:06:59
Ir liūdnume savas žavesys-nebūtų jo,nebūtų palyginimų,gražus eiliukas :)
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-05-14 15:32:36
Alyvos stovi rankom susipynę-gražus, bet liūdnai nuteikiantis vaizdas....
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-05-14 15:06:40
Meilė..pilnai Tave suprantu..tas "Sudiev" lyg paskutinis atsisveikinimas, lyg paskutis mylimo žmogaus išgirstas žodis..lyg paskutinis jo balso stygų skambėjimas istrigęs mintyse, šyrdyje, jausmuose..
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-14 13:53:34
"Sudiev" - atsisveikinant amžiams, labai skaudu, tarsi išeinantis iš čia ir dabar. Na kam taip lemtingai,
ne alyvos mini - širdelė Tava...o tai labai labai daug, patikėkit...
Anonimas
Sukurta: 2009-05-14 12:48:38
...kaip Tave suprantu...suskaudo...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-14 12:22:30
Graudžiai išgyventas kūrinys, dėkui.