Deksnienė sukiojosi apie krosnį ruošdama pietus, o jos toks pat kaip ir ji senas vyras, kaip visada, tylėjo. Tas tylėjimas Deksnienei visada atrodydavo ypatingas.
         Visada atrodydavo, jog viskas senio jau pasakyta, išsakyta, net perkalbėta šimtus kartų, nors iš tikrųjų Deksnys per pietus sugebėdavo tik pažiūrėti, pakėlęs akis į duoną, jeigu nepasiekdavo, o šiaip, geriausiu atveju, lyg iš už sienos dusliai tarstelėdavo:
- Duonos.
         Daugiau vėl ausis spengianti tyla, bet prie jos Deksnienė jau buvo pripratusi per ilgus gyvenimo metus.
         O gyvenime jų tiek visko daug buvo, jog viską sunku ir prisiminti, net ir iš jaunystės, be to, ta jaunystė taip greitai praėjo, kaip ir visos jaunystės, beje, kad nieko atrodė ir nebuvo tokio. Nors, kada kaip.
         Deksniai iki karo gyveno gerai, turėjo daug žemės, puikią sodybą su didžiuliu išpuoselėtu sodu, žodžiu, buvo ūkininkai, kokių reta. Keturiasdešimtaisiais pasirodė esą buožės ar kulokai ir dar kokie. Kruvini, nes taip sakė kaimynas, gyvenantis jų žemės galulaukėj, smulkus vagišius ir girtuoklis Levendauskas.
         Deksniai galėjo tik Dievui dėkoti, kad keturiasdešimt pirmaisiais neišvažiavo į Sibirą. Gal vieta atkampi buvo, gal nespėjo, nes prasidėjo karas.
         Vokietmetis niekuo Deksniams neįsiminė, nes nebuvo komunistai ar dar kokie, jie dirbo žemę ir jiems niekas netrukdė, mokėjo mokesčius. Užeidavo vokiečių į sodybą, ir už „šnabsą“, kiaušinius ir lašinius užsimokėdavo šokoladu ar marmeladu, ir tiek to karo.
         Nebėgo nuo fronto nei kai anas judėjo į rytų pusę, nei kai  į vakarų pusę grįžo, dirbo prie ūkio. Darbo daug, o kada ten kariauti, jei karvės negirdytos ar šienas pievoj?
         Raudonieji grįžo kaip įsiutę šunys, plėšdami ir žudydami ne mažiau kaip karo pradžioj, kai bėgo apsvaigę nuo triukšmo, nuo parako, nuo sprogimų.
         Dabar vėl buvo:
- Davai nemieckaja suka samagonki i sala!
         O kad visas procesas greičiau judėtų, dar paleisdavo automato seriją virš galvos ar į grindis, nieko juk nereiškė nei mažų vaikų verksmas, viskas vienodai rodė, tik Deksnio ramybė siutindavo:
- Ty čto niemoj, ili jazyk v sraku zaliez a? Svoloč ty etakaja! Kiški pustit tiebe vied na tokova i puli žalko!
         Deksnys tylėdavo ir nė nemirktelėdavo.
         Frontas nusirito į vakarų pusę, pradėjo kurtis valdžia su Levendausku priešakyje, atsirado miške partizanai. Pas juos išėjo Mykolas Deksnys, Deksnienės vyro brolis. To naujai valdžiai ir tereikėjo, vos tik tapo žinoma, tuoj Deksniai su šeimyna sėdo į traukinį ir išvažiavo į Sibirą.
         Toli juos išvežė, už Uralo į taigos platybes.
         Deksnys visur tylėjo, kaip dabar valgydamas pietus. Gyvenimas jo nepalaužė, net rūkyti neišmoko, o jau apie gėrimą, tai per savo amželį stikliuko nebuvo išgėręs. Buvo sveikas, net septintoj dešimty, po dešimt kilometrų su dviračiu nuvažiuodavo į miestelį, o kas yra poliklinika ar ligoninė gal tik girdėjęs buvo.
         Ir tada Deksnys Sibire tylėjo ir dirbo, dirbo ir tylėjo.
         Per du metus tremtyje pasistatė trobą su visais pastatais, įsigijo karvę, kitokio gyvio prie ūkio, o kokius derlius ėmė iš derlingos Sibiro žemės, kad vietiniai rusai tik rankomis skėsčiodavo, kai toj pačioj žemėj jie kasdavo bulves mažytes, o Deksniai iš trijų kerų krepšį prikraudavo.
- Eto niečistaja syla im pamagajet, – sakydavo.
         Deksnienė juokdavosi, dar ir dabar, kai būdavo geros nuotaikos sakydama:
- Je, ruskeliams juk darbas yra „nečistaja sila“, o „čistaja sila“ – samagoniuką lakti.
         O kad tą labiausiai mėgo vietiniai, tai ir kalbėti nereikia, nes ten vienas vyras po kelias našles turėdavo ir gyvendavo pas kurią, kol išlakdavo smaginą, tada pas kitą traukia, nes ten gi moterys visus darbus dirbdavo, o vyrai tai tik su „garmoške“, arba prie didelio butelio kankindavosi, bent jau taip pasakojo Deksnienė.
         Po gerų dvidešimt metų grįžo Deksniai į Lietuvą, tačiau namų neberado, sodas buvo kolūkio, todėl vėl viską teko iš pradžių pradėti.
         Deksnys tylėjo ir tada, tylėjo ir dirbo, dirbo ir tylėjo. Pasistatė mūsų kaimelyje namą, svirną, kitus pastatus, pasisodino didžiulį sodą, išsikasė tvenkinį.
         Turėjo daug laiko, nes kolūkyje Deksnys dirbo sodininku, nes buvo du sodai, vienas jo pačio, o kitas už kelių kilometrų pabėgusių užsienin dvarininkų.
         Levendausko jau nebeužtiko, nes Deksnienė norėjo jam, kaip pirmininkui, padėkoti už išvežimą, bet jis buvo spėjęs apsivogti ir kalėjime kažkur Sibire mirti.
         Atsidūsta Deksnienė, matydama išeinantį savo vyrą, pavalgiusį pietus, kiek jo dirbta buvo, sunku įsivaizduoti, o ko galėtų pripasakoti Deksnys, jeigu vieną dieną imtų ir prabiltų.
         Bet Deksnienė jau seniai netiki stebuklais. Stebuklas būtų, jeigu Bazilijus Stulgys neateitų pirkti jo obuolių vyniuko.