Atvykus kokia nors praktikantei į laisvą Stulgių namo kambarį, visas kaimelis nuo didelio iki mažo imdavo stebėti naująją gyventoją.
         Daugiausiai žinodavo kaimelio liežuvautojos. Kada keliasi praktikantė, kada eina miegoti, su kuo ir apie ką kalbasi, kiek ir ko perkasi krautuvėje.
         Atrodydavo, kad atvykus praktikantei palikdavo įdomiau gyventi visiems, visi tik kalbėdavo, kalbėdavo ir kalbėdavo:
- O kokia nešneki. – Jeigu būdavo santūresnė.
- O kokia patarška. – Jeigu kalbėdavo su visais.
- O kokia juokdarė. – Jeigu mėgdavo pajuokauti.
         Ir dar daugybę epitetų prigalvodavo kaimelio iškalbingieji liežuviai.
         Vaikai, kartu su Stulgyte taip ir sukdavo ratus apie du praktikantės langus su viena mintim, bene pamatys ką nors tokio, kas bus įdomu visam kaimeliui, o rytoj dieną krautuvėje belaukiant duonos, kaimo moterėlės jau narstys naujieną po kaulelį, ką bus vaikai parnešę.
         Praktikantės daugiausia atsirasdavo pavasarį ir būdavo arba būsimos agronomės, arba zootechnikės, pasitaikydavo ir būsimų selekcininkių ir net veterinarių, žodžių įvairių specialisčių reikalingų prie kolūkinio žemės ūkio.
         Dvi iš trijų per praktiką susirasdavo būsimą vyrą arba iš mūsų kaimelio, arba iš gretimo ir likdavo kolūkyje gyventi arba išvykdavo ir daugiau niekada neužklysdavo į mūsų mažą kaimelį.
         Kai buvom mažesni – tai taip ir galvodavom, kad praktikantes tam ir atsiunčia, kad jos čia susirastų sau vyrą, ir dar atrodė, kad praktikantės žino, jog pas mus kaimelyje visada būdavo nevedusių vyrų ir todėl jos noriai važiuodavo čia nežiūrint jo nuošalumo nuo didelių miestų.
         Žiūrėk būdavo koks kaimo Algiukas ar Petriukas, neseniai lakstė prie Stulgių trobos, o jau Algiu ar Petru tapęs išsiveda iš to kambario praktikantė į šokius, o čia jau ir vestuvės.
         Toks jau gyvenimas, brolyti, sakydavo vyresnieji draugai su pavydu žiūrėdama į jaunesniuosius, sukdami galvas, kodėl taip yra gerai iki vestuvių, o po jų prasideda barniai, muštynės, skyrybos.
         Kažkas, pamenu iš mūsų vaikų sakė jog dėl to kaltos vestuvės ir buvo pasiryžęs vestuvių nekelti, kad ilgai ir laimingai gyventų, nereikėtų skirtis ir muštis. Tokios nuomonės laikėsi dauguma kaimelio vaikų, ypač tie, kurių tėvai mušdavosi, keldavo barnius, daužydavo indus, baldus, vienas kitą.
         Tačiau kaimelyje tuo niekas nesistebėdavo, tik krautuvėje kalbėdavo:
- Vakar Marcė vėl provijosi su savuoju, ale tai bjaurus tas anos Aleksis, kai tik prisprogsta kur tos smarvės, tai ir mūčija tą vargšelę.
- Ja visi anie toki, kad kuri lėtesnė, tai pagatavi ant galvos joti.
         Visa tai atrodė, taip įprasta, jog daugiau dviejų nuomonių niekas ir nesakydavo, o va praktikantės tai jau kitas reikalas, joms tai tik laikytis:
- Girdėjot naujyną?! – sušukdavo įbėgusi į parduotuvę didžiausia pletkininkė Julė Pelesienė ir imdavo kloti, ką buvo girdėjusi iš savo dukros Aidos, dar nuo savęs nepamiršdama, kaip reikiant pridėti su visais užraitymais ir pagražinimais.

         O šį pavasarį į Stulgių kambarėlį atsikėlė praktikantė – agronomė Ingrida.
         Ji buvo labai graži, juodaplaukė, rudakė, žemutė, smulkutė, žodžiu per dvi dienas visi kaimelio vaikai įsimylėjom ją. Kiekvienam atrodė, kad tik jam nusišypsojo, ir nuo tos minties mirėm iš laimės.
         Ji visa atrodė taip ir dvelkė skaistumu, jaunyste, tuo paslaptingu mergišku moteriškumu, kuris taip traukia.
         Tuoj pasitempė kaimo nevedę traktoristai, atrodė net švariau rengtis pradėjo, vienas ant priekinio „Belorus“ traktoriaus lango, net lipduką „Lietuva“ prisiklijavo.
         Kaimelio moterėlės Ingridą „pakrikštijo“ išdidžia, užverstnose, nes net sustojus kokiam vairuotojui pavežti nelipdavo, nes stodavo jai visi, net girtuoklis Albertas Urvakis su savo išklypusiom vežėčiom, siūlydavo savo paslaugas.
         Po kokių dviejų nežinios ir laukimo savaičių, gražų gegužės pabaigos vakarą, ties Stulgių troba sustojo naujutelaitė „Java“, o praktikantė Ingrida išbėgo pasitikti atvykėlio, visa švytėdama iš laimės, kaip mums vaikams atrodė.
         Vaikai iki pusiaunakčio „budėjo“ prie Stulgių trobos, ir ne viena liežuvautoja dabar pavydėjo vaikams, ir patys kantriausieji neapsiriko.
         Ryte Pocių Virgiukas pasakojo, kad per atvirą langą jie išdrįsę net galvą įkišti iš smalsumo į Ingridos kambarį. Jie jau gulėję lovoje, o atvykėlis su „Java“, pamatęs juos, nusikeikęs, o paskui nuklojęs Ingridą, o ši buvusi visai nuoga... Paskui visi bėgę, baisiausiai išsigandę į namus...
         Mums labai gaila buvo Ingridos, nes jau žinojom, kad pirmadienį prie Stulgių trobos atvažiuos su savo didžiuliu traktoriumi  „Kirovec“ Augustas ir bus tada praktikantei riesta, nes ji jį jau buvo išprašiusi iš kambario.
         Dabar situacija keitėsi. Mes buvom maži ir negalėjom nieko padėti Ingridai.
         Pirmadienio vakare tikrai atvažiavo Augustas su savo dideliu traktoriumi...ir išvažiavo ryte. Mes lingavom galvas ir kaip seni kaimelio gyventojai sakėm, kad dabar pradės važiuoti ir pėsti eiti pas Ingridą bernai ir vyrai, ir išvažiuos ji baigti mokslų nesusiradusi vyro.