Na, pasakykit man, naiviam, iš kur, į kur atėjome,
Kodėl tiek netikėjimo, tamsos ir įtarumo mus užgriuvo?
Kodėl tiek piktžolių tarpusavy piktų pasėjome,
Ar nesugrįžtam ten, kur ką tik suvaryti buvome?

Talentus didžius ir šviesulius tautos pamiršę,
Politikos virtuvės „žvaigždėms“ blausiausiom plojam.
Jei koks vagišius tik apsuks teisėtvarką ant piršto,
Jį darom pavyzdžiu „elito“ leidinių, TV laidų herojum.

Komercinė žiniasklaida nesuvokia moralės,
Jai svetima tautos, tėvynės meilė, padorumas –
Išgarbins tuos, kurie puotauja, šaudos, skirias, baras,
Purvais apdrėbs istoriją, ne tik Valdovų Rūmus.

Juk tūkstančiai ir tūkstančiai jaunų, gabių žmonių,
Gal ne mažiau ir vyresnių, tikrų darbščių lietuvių,
Tik jie nematomi, patys nesigiria gyvenimu gražiu,
Darbuojasi dorai be įtakingų pažinčių ir partijos bičiulių.

Dešimtmečiais vertybės sumaišytos pačios neatvirsta,
Aukšta valdžia toms „smulkmenoms“ neturi laiko.
Lyg sniegas saulėje biudžetas traukias, tirpsta,
O orūs vyrai jį su rėčiais laiko, nesulaiko.

Iš kur ir ko atėjome, ką žuvusiems prisiekėme?
(Nekaltinkit pompastika, kaltų ir taip pakanka).
Priėjome aklavietę, godumo kaukes slėpkime,
Silpnam ir nesuspėjusiam – ištiesk šiltesnę ranką.


2009-05-13