žydėjimas
naktį atvėręs iš prieblandos savo
nemačiau kai pabalo ir užsidegė žvakės
kai pienas pagelto ir violetas
prašė dangų aukštybių palaimos
rytą užmerkęs iš būties nukankintos
negirdėjau kukuojančių metų
kai lakštas tiesos ir stebuklo batuta
sproginėjo natom ir penklinėje meldės
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-05-12 21:32:01
neblogai, užtaisas gyvas. gal tik rašyčiau "penklinėj"(vardan skambumo.)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-12 15:57:57
Plati ir sodri raiškos paletė, akimirkos belaikiškumas, atkartojanti sielos kantileną.
Vartotojas (-a): išsišiepėlė
Sukurta: 2009-05-12 13:45:35
kaip ir žydėjimas - tiesiog nepaaiškinamai žavintis!
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-05-12 11:41:54
LABAI :)
Anonimas
Sukurta: 2009-05-12 09:49:32
...pasakyta daug... rytą užmerkęs ... negirdėtai įdomu
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-05-12 08:49:19
man irgi patiko, ypač pabaiga.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-05-12 08:42:15
gražu...
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-05-12 08:22:10
Šįkart lyg Autoriaus sodriu balsu garsiai skaitomą paklausiau... labai patiko.
Visom spalvom ir prasmėm.
Vartotojas (-a): sinonis
Sukurta: 2009-05-12 03:03:47
lyg skaičiavimas
laiko vienetų skalė
natomis tampa