Senoji Justinienė, dabar dažnai sėdėdavo prie tokio pat seno savo namo ir vasaros spinduliuose kaitindavo savo sunkiai paklūstantį, stambų kūną. Kaip sakoma gyvenimas iš jos nieko neatėmė, tik davė, o ji buvo imli, ėmė, saugojo, pilnėjo. Bet taip tik sakoma, o kaip iš tikrųjų buvo, tik pati Justinienė težino.
         Taip, ji žino, bet jau gink Die, kad kam nors išsipasakotų, kaip gyvenusi tais laikais, kai daugelio mūsų kaimelio vyresniųjų gyventojų nebuvo ir gimusių, o ir pačio kaimelio tada dar nebuvo, tik Justinio vienkiemis.
         Senoji Justinienė dabar buvo, kaip apie ją sakydavo, surukusi, arti devynių dešimčių metų sulaukusi (taip spėliojo vietiniai) moteris, į daugelį žiūrėdavo su panieka, o kitam dar piktai skeldavo:
- Žiūrėk, žiūrėk man benkarts, pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o jau vyrą vaidina, uch žmonės...
         Ką jai galėjo atsakyti koks nors vyriškis pradėjęs eiti penktą dešimtį, žilstelėjęs nuo darbų ir kitokių rūpesčių vyriškis, jei jau būdavo apšauktas. Ji čia buvo vyriausia, o gal ir žinojo ką apie tėvų prajovus.
         Belikdavo nutylėti ir dūlinti į šalį.
         O senoji Justinienė sėdėdama prie savo seno namo, šiltos medinės sienos, žiūrėdama į penkias vištas taikiai ieškančias maisto prisimindavo, kokia ji buvo straina pana, kokias storas geltonas kasas turėjo iki pat strėnų. Kaip apie jos langus, apie sėklyčią slankiojo būriais jų ulyčios bernai ir ūkininkaičiai, dūsaudami ir meilindamiesi, tarpusavyje mušdamiesi ir stumdydamiesi bandydavo gauti jos dėmesio.
         Kokių tik saldainių nedovanodavo jai...
         Patiko senajai vyrų ir bernų dėmesys ir kai patapo Justiniene, atvažiavusia čia į vienkiemį, pas seną niurzglį Justinį.
         Kokie laikai tada buvo, kaip buvo lengva gyventi, kvėpuoti.
         Pamena Justinienė, kaip iš proto išvarė pas juos tarnavusį berną, vardu Aloyzas... koks bernas, kokios akys, koks vyras...
         Pasikorė paskui karklyne, kai ji atsisakė su juo bėgti į Amerikas.
         Buvo ir kiti bernai, kuriems lyg ir iš baimės nusileisdavo Justinienė, kur nors kluone ar svirne, kai senis kur būdavo išvykęs. Tik matyt nubaudė Dievulis ją už Aloyzą, kad niekaip negalėjo pagimdyti vaiko Justinienė.
         Netekęs kantrybės ir vyriškumo Justinis ją pradėjo mušti, už plaukų tampydavo šaukdamas visa gerkle (bene kas girdės vienkiemyje):
- Kas mano ūkį prižiūrės, kale tu, kas visą gerą užims!?
         Dabar Justinienė pasikaso nugarą lyg perštėtų oda prisiminusi senio botago ar kokio virvagalio kirčius, bet nusišypso savo raukšlėtu veidu, nors per raukšles dorai ir tos šypsenos nesimato.
         Keitėsi valdžios tada, prasidėjo karas.
         Tada pas dailią našlę ateidavo ir vokietukai, o senis jos jau nesikėlė iš lovos.
         Teko tada Justinienei pirtyje nugaras vokietukams trinkti ir dar daug įvairių užsienietiškų dalykų išmokti, kad gėda ir prisiminti.
         O ką padarysi, gyventi juk kažkaip reikėjo?
         Taigi.
         Po karo buvo sunku, tačiau paremdavo vyrai ir iš miško, iš „Sakalo“ būrio naktimis, dienomis stribai vaišindavo, nes Justinis jau buvo miręs, vos baigės karas.
         Justinienė gyveno kaip karalienė, priimdavo visus užklystančius, kurie labai norėdavo ir buvo mieli jos akiai, į savo patalus įsileisdavo.
         Gyventi juk reikėjo.
         Ech, nežymiai, tarsi bijodama atsidūsta senoji, kokių tik vyrų, jai neteko per savo amželį sutikti, kaip geniai margų tiek kalba, tiek išvaizda ir charakteriu, o gyvena viena, po Justinio mirties, jau ar ne penktą dešimtį našlauja.
         O kokie tai buvo metai meteliai?
         Niekam nepasakoja šito Justinienė, ir nepasakos, tegu geriau ją anam pasaulyje Aukščiausiasis teisia, o šitie vabalėliai (taip ji mintyse vadindavo kaimelio žmones) ir vabaliūkščiai (vaikai) niekada nesužinos apie jos gyvenimą.
         Juk ji  ir dabar prisimena, kaip pradėjus kurtis kolchozams, čia, šalia jos vienkiemio pradėjo dygti vargani kolchoznikų nameliai, kaip raitas ant arklio čia atjodavo ir kolchozo pirmininkas.
         Pirmasis „precedatelius“, kurį „Sakalo“ vyrai pakaustę arklio pasagomis, įkinkę į akėčias liepė akėti lauką ir nušovė ten pat ant dirvono, dar prikabinę raštelį „užminuota“, dėl ko „precedatelius“ išgulėjo ant dirvono kelias paras kol neatvažiavo kareiviai.
         O juk vabalai nežino, kad Justinienė prašė „Sakalo“ vyrų likviduoti „precedatelių‘, kuris pasinaudojo ja, o gyventi kartu nesutiko, dar išvadino rusiškai.
         Sunkiai beatsistoja dabar nuo suoliuko senoji Justinienė, nes metai negaili jos, spaudžia, kaip ir baisios nuodėmės, griaužiančios atmintį, ateinančios per sapnus. Ypač baisu sapnuoti Aloyzą ir senį Justinį, kuris vis grasina išvanosiąs botagu, net sapne grasina.
         Tik nebijo ji nei sapnų, nei tos žemės traukos, berods vienas iš ‚Sakalo“ vyrų jai pamokslavo:
         „Mes iš žemės kilę į ją sugrįšim, nieko nepakeitę, tik bolševikai pasaulį ruošiasi pertvarkyti, tačiau tai Arkimedo noras pajudinti žemę, neturint kur atsispirti...“
         Nežinojo Justinienė, nei kas tas „Arkimedas“, nei kas „pasaulį pertvarkyti“, tačiau ano vyro iš miško pamokslo dalį gerai prisiminė iki šiai dienai galėjo atkartoti žodis žodin, bet kam ji tai pasakys, kokia vabalui kaimelyje tas rūpi.
         Uždarė duris paskui save Justinienė, jau seniai ji eina gulti su vištomis vienu laiku.
         O ką daugiau benuveiksi?