Paskutinės minutės tavęs
laukti nebėra prasmės
švinta dangus –
neoninė šiluma apgaubia,
leidžia pasinerti į kitą gelmę
tol, kol esi ne čia...
Skaičiuoji aitvarus danguje,
vienam leisdamas sudužti.
Juk jie ne tavo,
jie per daug aukštai...
Lietaus pripildytame baseine
leidi sudužti laivams,
plaukiantiems nepasroviui,
jautiesi visagalis,
kol imi skęsti.
Svajonės,
susimaišiusios su ambicijomis,
tampa nebepasotinamos,
o kitas sustojimas –
dar nesuplanuotas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-05-13 13:20:59
vasagaliu --> visagalis
tampa nepasotinamos
Visai ir nieko pakalbėta, tik skyryba keistoka. iš pradžių jos nėra, o paskui taip stropiai pradėta dėlioti, jog net pamąstai, kad ir pradžioje reiktų.
Vartotojas (-a): Mlle Rien
Sukurta: 2009-05-10 20:09:33
paskutinės dvi eilutės geresnės už visą kūrinį.
>
gražiai skamba, mintis yra ;)