Kur jūs dingote, šėlstančios rudenio spalvos?
Juk ateis ir paklaus manęs sesuo Melancholija.
Ką sakysiu aš tau, ką sakysiu aš tau, juk paklausi,
Aš toks tuščias ir liūdnas, ir balsas begarsis.

Kokios tuščios pakrantės, ir vandenys tamsūs,
Ir tu, seserie, – juoda ir karti lyg pelynai.
O skaistus liūdesy iš pelyno, iš karčiojo,
O šviesus ilgesy iš bespalvės bedugnės!

Pelynas kartus ir skanauju jį lūpom,
Visu kūnu siurbiu lig širdies sraunumos.
Kaip skanauti bedugnę, tą gelmę bespalvę,
Aš sakau, jog bespalvė, bet kas bespalvė? – neaišku.

Kas gelmė, jei jos ribos – beribės,
Kur jinai šiam ribotam pasaulyje tūno?
Gal todėl vis liūdžiu, vis ilgiuosi kažko,
Tai, ko stingu – tos šeštosios juslės,
                                              to dieviško saiko.

O gal tik juslės mano atbukę,
Bet tulžis degina širdį ir lūpas,
O sesuo apkabina ir vedasi,
Aš bijau sakyt, kad į prarają,
                                   tad sakau – į vienatvę.

Tokią pilną – talpesnės vienatvės nebūna:
Kiek čia graudesio, kiek čia likimo!
O, sesuo Melancholija, pripilki
Man dar liūdesio taurę, bet sklidiną!

Kitą taurę pripilki vien ilgesio,
Aš išmauksiu ją ligi dugno
Ir sakysiu, kad man vis dar stinga
To kartumo, kurs degina širdį.

Ir bespalvės, aštresnės už vasarvidžio rytą,
Už rudens spalvų skausmingą paletę.
Aš – bedievis, suklupęs prieš dievišką tylumą,
Aš meldžiuos, bet neverkiu, o sesuo Melancholija...

O sese, kaip graudžiai man širdį paglostai
Ir pridegini skausmą kaip geliančią žaizdą!
Aš neverkiu, nuo lūpų man kartį nušluostai
Ir klausi: dabar ar žinai tylos ir liūdesio skonį?..

Ar žinai gyvenimo kainą,
Kančios ir palaimos vertę,
Ar jauti, jog nėra trapesnio
Ir trumpesnio už mirtingo bedievišką maldą?..