Aš kaip mažas vaikas, kuris gyvena gražiam pasaulyje. Mane supa gražios debesų pilys, kurios plaukia per dangaus platybes.
Aš mažiukas svajoklis. Žiūriu ir ieškau.
Visada klausiu, kuo tikėti??? Tuo, kas supa mane??
Visi taip sako ir nuolat mane gąsdina, kad tas pasaulis, kuriame aš gyvenu, nėra tikras. Tie debesys, gėlės, drugeliai, žmonės ir visi herojai. Jų nėra...
Nuolat mane gąsdina, kad aš tapsiu niekuo. Būsiu žmogumi, kuris nežinos, kas yra skausmas, ašaros, neviltis.
Aš vis kaip mažas vaikas, apsuptas pasakų herojais. Aš juos myliu. Su jais einu per pasaulio teikiamus pavojus.
O man vis sako, kad išvis pasaulyje nėra elfų. Jų nėra!!!
Aš tuo nenoriu patikėti. Aš nekenčiu, kai kas taip sako. Mane žudo. Aš noriu verkti kaip mažas vaikas ir rėkti. Ne, netikiu, kad nėra šių nuostabių tvarinių. Iš ko jūs sprendžiate, kad jie neegzistuoja?
Aš vis naiviai tuo tikiu ir niekas tegu nebando pakeisti mano svajų! Tegu jos būna kartu su tais nuostabiais Elfais. Jų nuostabiu grožiu.
Taip, jie nuostabūs yra. Manau žmonės todėl jais ir netiki, kad jie pavydi jiems. Tikrai. Aš taip manau. Mes visada pavydim grožio, to, kurio neturime su savimi. O jie turi. Jie spinduliuoja ir neša tą grožį...
Nesakykite, kad nėra Elfų. Aš vis tiek šauksiu, kad jie yra ir bus. Išmirs žmonija, o jie liks...