Taip jau yra: kaime nieko nepaslėpsi ir nuo nieko nepasislėpsi. Kai tik sugalvojo Marcė netikrą zuikį šventai dienai iškepti, prisuko mėsmalę prie stalo, čia pat dzirrr durų skambutis, ir kaimynų Zosė tarpduryje bestovinti. Matai, ji kvepiančių pipirų pristigo, namines ekologiškas, be konservantų, dešreles šeimynai darysianti. Viena ausimi per radiją girdėjusi, kad į pirktines labai daug kažkokios salietros E-450 prideda. Sako, su tokiu prieskoniu vėžį labai greitai gali prisišaukti. O jeigu dar parūkysi ar ant lauže pakepsi, tai būk garantuotas, kad to nevidono žirklės galą kasos ar kepenų dalį tikrai nukirps.

– Vai vai, – stebėjosi Zosė, žiūrėdama į nemažą dubenį maltos mėsos. – Tu tai tikra menininkė, tokį gražų faršą sumalei. Įvairiausių atspalvių. Štai vienas rietimas baltas, kitas rausvas, o trečiasis –tamsiai raudonas su pamėlynavimais. Ar matei, per televizorių rodė, kad viena iš užsienio grįžusi režisierė tokia kaimo žmogui neištariama pavarde net spektaklį apie mėsos faršą pastatė. Žmonės eina, žiūri ir dar didelius pinigus moka.
– Kur nemokės, žmonėms – kad tik kitoniškai. Pati per televizorių reklamoje mačiau, ten rankas, kojas mala. Brrr... kažin, ar jos tikros? – net pasipurtydama nuo tokios minties, burbtelėjo Marcė ir pagalvojo, kad geriau jau savo liežuvį būtų susimalusi, tai mažiau nesąmonių žmonėms į smegenis kištų.

– Tai ką pati su mėsyte darysi? Gal taip pat kokią riestą dešrytę šventėms prikimši? – teiravosi smalsioji kaimynė.
– Tai kad ne, sakau, netikrą zuikutį iškepsiu. Štai ausytes iš mažų lauro lapų padarysiu, akytes – iš stambesnių pipiriukų, o striukai uodegytei gal ir džiovinta slyva tiks, – įsijautusi beveik kaip sekmadieninės televizijos kulinarijos meno laidos žvaigždė apie būsimą kepsnį komentavo Marcė.
– Chi chi, o zuikučio ūsus tai gal iš Jeronimo šerių padarysi, – pasikrizendama teiravosi Zosė.
– Palik mano Jeronimą ramybėje. Juk matei, kad rimtą darbą dirbą, tvartą mėžia, – net išraudusi atkirto Marcė.
– Matyt tai mačiau, tik nesuprantu, ką jis lauke su išvežtu mėšlu išdarinėja. Vis ne taip, kaip žmogus krūvelėmis, eilėmis po laukus išvežiotų, bet kažkokiais kvadratais išmėto. Tai gal kaip Chruščiovo laikais kukurūzus kvadratiniu lizdiniu būdu sėsite? – toliau tarškėjo Zosė.

Atrodė, kad jos smalsumui ir galo nebus.
– Eik tu sau, seniena ir tiek, – į prijuostę šluostydama rankas puolė aiškinti Marcė. – Matai, mano Jeronimas iki pakaušio pilnas visokiausių sumanymų. Sužinojo, kad kažkur javai ratais ratais didesni užauga. Būk tai taip iš kosmoso ateiviai apie save ženklus duoda. Tai jis priešingai, miežių lauke jiems kvadratais kvadratais atsilieps. Dar taip niekur nebuvo, tikriausiai ir per užsieninę televiziją parodys.

Zosei net amą minutei kitai atėmė. Tu matai, toks mėmė, o ėmė ir tokį dalyką sugalvojo. Dabar ko gero visame pasaulyje išgarsės.

– Bet ir tu kažką ten ypatingo gėlių lysvėje prie gonkelių pastatei, – norėdama nutraukti nejaukią tylą, į kitas lankas pabandė nukreipti pokalbį Marcė. – Aną dieną žiūrėjau žiūrėjau ir nesupratau. Ar ten gulbė baltuoja, ar katinas?
– Nei gulbė ir nei katinas, – puolė aiškinti Zoselė. Nusipirkome naują klozetą, tai pagalvojau, kam senąjį į šiukšlyną išmesti. Šluotražiu pajuodavimus nutryniau, nuploviau, truputėlį įkasiau į žemę ir tegul stovi. Vėliau į vidų žemių pripilsiu, nasturtų prisėsiu ir bus visai gražu. Išsikeros ir žydės kaip kokioje antikinėje vazoje. Girdėjau, kad sostinėje dabar santechniniai dalykai labai madingi. Sako, modernūs menininkai net kanalizacijos vamzdžius iš žemių į paviršių kelią. Savivaldybė už tai didelius pinigus sumokėjo. Dabar visi eina, stebisi, fotografuoja, per televiziją rodo. Argi mes prastesni? Jeigu visos Europos kultūros sostinėje gali kanalizacijos vamzdžiais didžiuotis, tai kodėl aš savo kaime negaliu iš klozeto meno sukurti?
Kuo aš blogesnė menininkė?
– Tai žinia, pati girdėjau, kaip dabartinis ministras sakė, kad dabar tikroji kultūra yra kaime. Taip sakant, mūsų laikas atėjo, – lyg kaimo bendruomenės susirinkime pakiliu balsu pritarė Marcė. Ir čia pat į skardą šleptelėjo kepti paruoštą netikrą zuikį. Vėliau atidarė orkaitės dureles ir iškilmingai viską įgrūdo vidun. Tegul sau kepa gražuolis. Žinoma, „menininkė“ vieną mažmožį visai pamiršo – uždegti dujas.

Kažin kokias dar pasaulinės ar vietos kultūros temas būtų lukštenusios kaimynės, bet duris į kambarį basomis kojomis įžengė Jeronimas.
– Na tai kokius gandus čia varinėjate? Kas mirė, gimė, vedė ar išsiskyrė, ar ką nors rimčiau kudakuojate? – moteriškių pusėn porą žodžių mestelėjo gaspadorius ir, perėjęs visą kambarį, patogiai išsitiesė ant sofutės. Nelaukdamas jokio atsakymo, Jeronimas čia pat garsiai užknarkė.
Zosė gal dar ilgiau būtų viešėjusi ir intelektualiai diskutavausi, bet nuo Jeronimo kojų toks kvapas pasklido, kad norėjosi kuo greičiau eiti laukan, į gryną orą. Matyt, į batus vienas kitas gabalėlis ir išvežto „masalo“ ateiviams į miežių lauką pritraukti buvo įkritęs. Tad pagriebusi į laikraščio skiautę įvyniotus pipirus ir net nepažvelgusi į šaltoje orkaitėje „kepantį“ zuikį, spruko pro duris.

2009-05-05