Žiedas prie žiedo dega, liepsnoja,
Vėjui padvelkus, švelniai linguoja.
Liejasi spalvos lauko paletėj,
Ausyse skamba tonai gėlėti.

Tulpės ir tulpės – baltos, geltonos,
Rausvo aksomo, skaisčiai raudonos,
Žiedus iškėlę saulėje virpa,
Tarsi norėtų palikti dirvą.

Palikti dirvą, kur žmogaus rankos
Jų nebemyli, jau neaplanko,
Kur piktos usnys, laukiniai kmynai,
Nudžiūvę kiečiai – visi kaimynai.

Žvelgi į lauką – gėlėtą jūrą,
Jauti, kaip skausmas krūtinėn srūva.
Ne, tai ne tulpės stiebias į viršų –
Trispalvė draikos, kas ją pamiršo?

Imtum į ranką, keltum į dangų
Lietuvio širdžiai audinį brangų.
Tegul pražydusių tulpių ugnis
Įžiebia džiaugsmą, jaunystės viltis.

Prikelia žmogų gėriu tikėti,
Žemę motulę gerbti, mylėti.
Žiedas prie žiedo – palikt negali.
Pavasario tulpe, kokia tu daili!

2009-05-07