Kartais užplūsta minčių lietus į tavo širdį,
Kartais tu stovi kaip išdžiūvęs medis ir
Tavo veidą gairina sausas vejas.

Į tavo širdį kartais nusileidžia tylus juokas
ir žaidžia su tavo veido šypsena.
Būna, kad kartais tu stovi nuliūdęs,
nuleidęs galvą žiūri žemyn.

Ateik, aš nuplausiu tavo mintis.
Ateik ir tapki žmogumi, žiūrinčiu į žvaigždėtą dangų.

Kartais krenta vienišos žvaigždės
ir dūžta išmestos iš rankų gėlės,
suskyla peršautos širdys.

Kartais būna, kad tau niekas negali padėti.
Kartais būna, kad išsilieja vanduo iš krantų...

Apglebki pasaulio vienišą širdį,
paguoski pradingusius žmones...

Kartais būna, kad tu pasibeldi į užmirštas duris,
Kartais būna, kad aš vis tavęs nesulaukiu.

Ateiki pas mane.
Priimki išlietas dovanas...

Kartais būna, kad juokas nutildo krentančias ašaras.
Ateiki, nuplauki ir uždeki vienišas širdis...
Vis laukiančias Tavęs...

Kartais būna,
kad lieka daug nepasakyta...

Kartais būna, kad tu žiūri man į akis ir skaitai...

Kartais...