Boso sostas buvo apsuptas tirštais dūmais. Tądien Donas buvo nervingas. Maža ventiliacijos skylė, tiksliau sakant, sienoje išmušta plyta, negalėjo išventiliuoti tiek dūmų. Kažkas atidaro duris. Įsiveržęs saulės spindulėlis persiskverbia per pilką masę ir apšviečia Dono veidą.

- Frikadeli, ateik arčiau.
- Gerai, Donai Kondonai.
- Sėskis. Dabar klausyk įdėmiai. Yra šioks toks reikaliukas. Reiktų jį sutvarkyti. Man baigėsi cigaretės. Štai raštelis, paimk jį ir kuo greičiau važiuok į Raudonąjį.
- Klausau.


Frikadelis išskubėjo vygdyti Dono nurodymų. Nors Kondonas nepasitikėjo Frikadeliu, jis žinojo, kad vaikinas nurodymus įvygdys. Po kurio laiko durys vėl atsivėrė. Ryški saulė jį apakino.

- Sveikas, vyruti.

Donas atpažino balsą. Tai buvo Vilmius.

- Sveikas gyvas, Vilmiau, senas mano drauge.
- Geriau prisėsk. Nepatikėsi kas nutiko...
- Kas?, - suriko Donas.
- Frikadeliui nepardave cigarečių...
- Sučiara..., - Donas visai pasiuto.
- Palauk, tai dar ne viskas.
- Blogiau jau nebus, - sušvokštė Donas Kondonas.
- Frikadelis paprašė vietinio gyventojo žinomo, Vaclovskio vardu, nupirkti prekę, bet Vaclovskis pabėgo su pinigais...

Vilmius dar nebuvo girdėjęs tokių keiksmų.

- Vilmiau, senas mano drauge, atėjo metas...  Kviesk Batonovič ir kitus.

Dešinioji Dono ranka nedelsdamas ėmėsi darbo. Telefonas kaito nuo trumpųjų žinučių. Tuo tarpu Kondonas mėgavosi „činčiko“ dūmu. Praėjo valanda, kita, į būstinę pradėjo rinktis vadai, vadukai, patikėtiniai... Visi jau buvo susirinkę, trūko tik Batonovič. Galų gale jis įėjo.

- O, čia gaivu kaip niekada, - dar bandė juokauti storulis.

Batonovič apsižvalgė. Aplink savadarbį stala sėdėjo visi. Donas, Vilmius, Vilkermanas, Aurelijus, Frikadelis, Martinesas. Trūko tik jo – Dono kairiosios rankos. Neskubėdamas jis atsisėdo Kondono kairėje.

- Visi žinote kas nutiko šiandien, - pradėjo Donas, - tai yra netoleruotina ir neatleistina...
- Beabejo, - sutartinai pasakė beveik visi.
- Visi žinote vienintelę išeitį...
- Palaukit, - nutraukė Doną Martinesas.
- Tylėk, mergabalsi, - nutildė išsišokėlį Aurelijus.
- Manau visiems viskas aišku. Darbo imsimės sutemus.

Visi gaujos nariai ėmėsi paruošiamojo darbo. Vilmius uždengė „Viliuko“ numerius, Aurelijus paruošė molotovo kokteilį, Batonovič bandė rankos taiklumą. Frikadelis su Martinesu siurbė automobilio saloną.

Sutemus Vilmius sėdo už vairo, ir visa kompanija pasuko link Vaclovskio namų. Batonovič savo darbą atliko puikiai. Neišliko nė vieno sveiko lango. Atėjo eilė veikti Aurelijui. Vilmius privairavo mašiną prie „Raudonojo“. Plykstelėjo vaiski liepsna. Automobilio niekas nesivijo, niekas nestabdė. Jis nurūko ten, kur jo laukia nauji darbai, ten kur jis bus reikalingas tol kol jį pakeis geresnis.