Vakaras, lauke dar šilta,
Tik uodų uodų! Gal šimtas.
Kanda, lenda į akis,
Kas gi juos ir išvaikys!

Matas krapšto sau pakaušį:
– Reikės uodams dantis rauti,
Kad taip skaudžiai man nekąstų,
Sau kitokį darbą rastų.

– Rauk, – mama Matukui sako, –
Tik pirma dantis suraski.
Įdomu žinot tikrai,
Kaip gi kandžiojas uodai?

Čiupt, ir rankose zirzeklis,
Taikos Matas griebtis replių.
Tik uodai, jei iš tiesų,
Be burnos ir be dantų.

Viena nosis, bet ilga
Ir lyg adata smaila.
Štai kaip būna – uodui, va,
Ilga nosis – ir dantis jam, ir burna.

Ach, uodai! Jie zirzlūs, landūs,
Be dantų, bet tokie kandūs.
Tik, matyt, visa bėda,
Kad jų nosis per ilga.