Šiandien man gimė keista mintis, o gal net ir istorija. Žiūrint kaip pažiūrėsi ir įvertinsi visa tai... Tiesiog dėl vieno žodžio „bu“, kurį man pasakė.... Supratau, kodėl maži vaikai bijo tų baubų, kurie lindi pačiose netikėčiausiose vietose.

O gi viskas turbūt buvo labai seniai. Kai pasauly dar nebuvo dideliu žmonių, o tik angelai ir maži vaikai. Vaikai žaisdavo su angelais, kai jie nusileisdavo iš dangaus. Viskas taip ir buvo gražiai: slėpynės, saulės zuikučiai, kojų mirkimas šiltoje balutėje, gaudynės ir slėpynės.

Vieną kartą keletas vaikų sugalvojo naują žaidimą – tiesiog sakyti bu, kai kitas vaikas to net nesitikėtų. Atrodė tai naujas ir linksmas žaidymas. Tačiau pradėjo atsitikti taip, kad su „bu“ pradėjo nebenusileisti angelai, nes angelai yra labai jautrūs ir kai kas nors pasako „bu“, angelo širdutė sustoja....

Taigi, kai angelai nebenusileidžia, visiems vaikams pasidaro labai liūdna, nes visi nori pažaisti linksmai...
Taip žemėje atsitiko, kad „bu“ labai išplito. Tiesiog tai tapo labai negeru virusu, ir tie vaikai, kurie užsikrėsdavo juo, labai pasikeisdavo. Sumažėdavo, patamsėdavo, kojų pėdos pasidarydavo didelės, ir šiaip jie nelabai tokie gražūs ir mieli tapdavo. Kai tie vaikai tokie nemieli tapo, tai kiti su jais nebenorėdavo žaisti. Pirmiausia, žinoma, dėl to „bu“, nes jiems tai baisu būdavo, na o antra, kad tie vaikai pasidarė nebedraugiški. Tie „baubizmo“ ligos užpulti vaikai pradėjo vis rečiau rodytis ir dažniau lįsti į pakampes, kur niekas jų nemato, ir išlįsti, kai saulutė bežaisdama pasislėpdavo už žemės kampo...

„Baubizmo“ valdomi vaikai lįsdavo iš savo pakampių ir pradėdavo sakyti „bu“...
Taip viskas susiklostė, kai angelai nebenusileidžia į žemę, ir „baubizmo“ valdomi vaikai sulindo į tamsias pakampes, o liūdni kiti vaikučiai pradėjo keistis ir augti, taip tapdami tėčiais ir mamomis. Dabar dar ir šiandien galima girdėti istorijų, kad koks nors „baubizmo“ ligos užvaldytas vaikas išgąsdina mažus vaikus, tačiau tėčiai ir mamos sugeba išgelbėti mažylius, ir „baubizmu“ sergantys vaikai vėl bėga slėptis į savo palėpes ir tamsius kampus...
Taigi vakarais reikia būti atsargiais ir laiku eiti miegoti, kad kas nors nepasakytų „bu“...