Manau, Tu žinai, kad lydosi smegenys ir, atrodo, viskas aplinkui ištirps. Tavo pasaulis – viskas, kas supa, – yra tik mažas lašas jūroje. Nuolat krentantys lašai ir pranykstantys šiltuose delnuose.
Aš prisimenu, kaip mažas vaikėzas ėjau suspaudęs tirtančioj rankoj jurginą. Galvojau, kad tada pasaulio pabaiga. Kad viskas, kas buvo, pranyksta. Naujas gyvenimas, kuris mane praris, ir manęs nebeliks. Sudrėkusios rankos mano ir abituriento. Mūsų skirtingi keliai. Aš pradedu, jis baigia.
Taip viskas ir prasidėjo. Nuo pirmos raidės iki sudėtingų užduočių. Nuo špargalkių išradinėjimo iki kalimo atmintinai. Viskas tapo nuobodžia rutina. Tesinorėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Pamokos, mokytojai, nuobodžios knygos ir tie patys nuobodūs žodžiai. Atrodytų kaip pasmerkimo ratas ar amžinai ridenamas akmuo į kalno viršūnę...

Taip bėgo metai iš metų. Pirmos meilės. Pirmi sudaužyti stiklai ir aštrios duženos, pjaunančios iki gilumų. Viskas, atrodė, taip ir turi būti. Krentantys daiktai nuo spintų ir pikti mokytojų veidai. Mes beviltiški esame. Pražūsime pasaulio duobėje. O mums viskas atrodė tik jūra iki kelių ir pasiekiama saulė per žingsnį.

Kuo toliau, tuo vis daugiau norėjosi. Neišbandyti dalykai, nepatirti jausmai. Viskas kaip gyvybės eleksyras. Kaip gera būdavo plepėti ir kaip dabar juokinga prisiminus tai. Viskas taip atrodydavo rimta. Mes juk esame tokie svarbūs.

Suvoki, kad laikas vis bėga, mes augame ir keičiamės. Drauge ir tolstame vieni nuo kitų. Mūsų svajonės, interesai keitėsi ir tolo kaip burlaiviai, išplaukiantys į skirtingas misijas. Telieka tik išaugtos kelnės, kurios numestos guli su kandžių sukapotom skylėm. Sąsiuviniai ir užrašai, kurie tada atrodė tokie svarbūs. Kiek laiko prie jų praleista. Kaip būtų gera tą laiką sugrąžinti. Kaip indėlį iš banko pasiimti...

O kur dar išraižyti suolai su ateinančioms kartoms paliktu palikimu. Aš čia sėdėjau. Ir tampiau klasiokėms už sijonų, kasų. Taip mes atrodėm kieti ir mūsų drąsa buvo begalinė. Dabar, kai lieku vienas, tyloje atplaukia tas laikas, kada aš drebėdamas atėjau ir svajojau išeiti kuo greičiau. Ir kai bėgau džiaugdamasis – viskas jau baigta, nebeteks daugiau čia sugrįžti. Norėjosi viską ištrinti...
Tačiau dabar norėtųsi atsisėsti į tą vietą, kur ieškodavau kitų akių. Kur su suolo draugu paskutiniame sąsiuvinio lape žaisdavome jūrų mūšį ir grobdavom žemės...

Dabar beliko tik senos nuotraukos ir nebematyti seniai tie žmogeliukai, kurie gyvenimo kelių ir vingių išnešioti pasislėpė. Teisybę tada sakė mokytojai, o mes, kvailiai, nesiklausėm... Teisybė yra ir tai, kad tai buvo gražiausi gyvenime metai, tik ne viską mes padarėme...