Vieną vėlyvo sekmadienio vakarą, teko nusigrūsti iki Trakų. Seniai bevaikštinėjau vėlyvą vakarą tamsiais Trakų šaligatviais, kuriuos zulina vasarą minios siauraakių ir kitokių turistų...
Vaikštinėjau...
Į žiemos letargą betraukiančios kavinės. Bepranykstanti kvapų mišrainė...
Viskas traukiasi į nieką... Taip pat daug kas ir keičiasi nepastebimai...
Vieną dieną buvo tai, o kitą dieną tu net užmiršęs pastebi, kad jau ta vieta nepastebimai pasikeitė.
Atradau ant kampo šokolado kavinukę...
Man tai buvo keistas nustebimas...
Žiūrėjau į gražiai išpuoštą, traukiančią savo šokolado aromatu ir rudų spalvų įvairove.
Sėdėjau ir skonėjausi šokolado kartumu...
Kaip gera...
Pro vakaro tamsą beveik nieko nesimatė. Tik pravažiuojančios pavienės mašinos nušviesdavo savo kelią šviesos srautu.
Pradzibeno vienišas šunėkas. Jis turbūt nežino, ką reiškia įvairūs rudi atspalviai, šokolado kartumas. Ne, jam tas nerūpi. Svarbiausia pasiknisti ir surasti ką nors, kas numalšintų beprotiškai ištuštėjusį skrandį...
Niekas jo ir neprausė, tik šaltos rudenio dulksnos...
Akimirka. Jis pradingo tamsumoje. Aš tiek ir temačiau, kiek leido švariai nublizgintas kavinukės stiklas.
Išėjome...
Šokoladas, kartus gyvenimo raminamasis...
Besipuikuojanti chebra savo nublizgintais automobiliais stovėjo ir dalinosi žygdarbiais...
Šuo, kurį mačiau aš... ir ne tik aš...
Gulėjo vidury kelio.
Nieko negirdėjome. Visiškai nieko. Viską tematė tik naktis.
Keista.
Akimirką tu bėgi ieškodamas to, kas leistų tau gyventi.
Tu net nejauti, kas bus už dvejų metrų.
Kraujo klane...
Nedrįsau liesti.
Nenorėjau.
Toks jau palaido šuns likimas.
Laisvė, tai nereiškia, kad tu gyveni....
Sėdau į mašiną ir atsargiai pravažiavau... Jis gulėjo... Neberūpėjo niekas...