Vėl teko laukti. Kai sutemsta, laukimas stotyje gerokai vargina, tiesiog įgrįsta. Laikrodžio rodyklės lyg tyčia sustingsta, velkasi vėžlio greičiu, o prieš akis atsiveria pratisa amžinybė. Ilgos minutės virsta valandomis, pauzės tarp jų dar ilgesnės. O sutemus, jei užklumpa laukimas, kūnui vėsoka. Ypač dabar.
- Kur važiuosi? – netikėtai išgirdau nepažįstamo vairuotojo balsą ir atsigręžiau į jo pusę.
- Ten, kur niekas nelaukia, – nenoriai atsakiau ir pažvelgiau į mirusią gatvę, tiesiog vengdamas nepažįstamojo balso.
- Manęs irgi nepasiilgo, – prabilo vairuotojas. – O gal vis dėlto pavėžinti? Visai nebrangiai siūlau.
Tiesa, visai nežinojau, kur iš tiesų turiu važiuoti: į kairę ar į dešinę (čia buvo vos du keliai, šaunantys į skirtingas puses).
- Gal ten, kur arčiau jūra, – numykiau nudelbęs žvilgsnį į savo dulkiną bagažą, gulintį tiesiog ant prišnerkšto grindinio šalia kojų.
Toje kuprinėje visas mano turtas. Ir to beveik visiškai pakako. Tiesa, dar norėjau turėti patikimą stogą virš galvos ir kad vėjas neužpūstų į vidų. Deja, tuo pasidžiaugti čia negalėjau.
- Supratau, – šie žodžiai mano ausis pasiekė netikėtai, lyg aidėtų šūvis. – Ten jau baigėsi karas, ramu. Gal ir gyvųjų esama...

Žmogus, kurio iki šiol neturėjau progos pažinti, stoviniavo netoliese savo aplamdytos mašinos. Keturratė į mane žvelgė vienu dar apysveikiu žibintu. Antrasis juodavo lyg išmušta vienaakio kiaurymė. Variklio gaubtas buvo sugurintas, stogas įlenktas, o galinio vaizdo veidrodėliai virtę beverčiais. Šios reikšmingos detalės net tamsoje buvo pastebimos.
Stotis atrodė dar varganiau už tą surūdijusį ir visko mačiusį automobilį. Čia net stogo nebuvo, o sienos išvarpytos kulkų ir sprogimų. Tarp išbarstytų plytgalių ir pažirusių tinko gabalų netgi sutemose pastebėjau sviedinių likučių. Tos keistos žaizdos subjaurotame pastate visiškai nesenos. Mieste kovos nurimo tik prieš dvi dienas. Aš buvau jų liudininku.
- Ar važiuosime? – paklausė ir tuo pačiu paragino nepažįstamasis.
Sutikau, nes buvau pavargęs nuo laukimo. Menkai tikėtina, kad vidurnaktį dar atvažiuos koks nors autobusas. Tokie važiavo tik prieš karą...

Vairuotojas neužvedė motoro. Ne todėl, kad jis neveikia. Žmogysta dar kažko laukė. Tik vėliau supratau. Mašinoje buvo dar viena laisva vieta. Gal atsiras dar vienas keliautojas?
Atsisėdau ant priekinės sėdynės, šalia vairuotojo. Tas pagyvenęs vyriškis atsisėdoir užsirūkė suktinę, paskui pradėjo pasakoti negirdėtą istoriją. Aš suklusau. Supratau, kad pokalbis net monologo forma labiau sutrumpins lėtai slenkantį laiką. Bet, kita vertus, troškau kuo skubiau palikti tą griuvėsiais virtusį miestą. Kadaise čia buvo didelis srities centras su puošniais pastatais ir judriomis gatvėmis. Dabar jis tuo negalėjo pasigirti.
- Atvažiavau iš šiaurės, – kalbėjo automobilio savininkas taip garsiai, lyg tikėdamas, kad be manęs dar kas nors jo klausosi. – Ten viskas baigta. Nors kovos seniai nurimo, tačiau žmonių užnugaryje visiškai neliko. Siena artinasi, tuštumos plečiasi. Bijau, kad ir šiame mieste jau naktinėjame tik mudu...
- Ir aš girdėjau ne kokias naujienas, – pratariau, žvalgydamasis į tamsą.
Pro sunkius debesis prasiskverbęs balzganas mėnulis metė pamėkliškus atspindžius tiesiai ant griuvenų kauburių. Vaiduokliški pastatų sienų likučiai, langų, durų kiaurymės ir apsvilę sienojai tik patvirtino nejaukų faktą: šiame mieste nieko nėra ir nebegali būti. Tamsa jau visiškai užvaldė...
- Tai kodėl laukiam? – pridūriau klausdamas.
Žmogelis, tarytum išsisukdamas nuo klausimo lyg nuo pralekiančio akmens, pasakė:
- Dabar pats laikas šį bei tą užkąsti.
Nutilęs atsigręžė galinės sėdynėsl ink, kur pūpsojo keli brezentiniai krepšiai. Vieną, mažesnį, perkėlė į priekį ir suskubo naršyti jį.
Tik dabar pasijutau alkanas kaip žvėris, nieko neturėjęs nasruose bent keletą dienų. Tą akimirką tikrai norėjau valgyti.
Su vairuotoju draugiškai pasidalinome lašiniais ir puskietėm duonos žiauberėm. Alkaniems ir toks valgis pats svarbiausias gurmanų delikatesas. Be sauso davinio vežikas parodė apmusijusį kažkokio skysčio pripildytą butelį. Deja, tamsoje nieko aiškaus neįžiūrėjau. Liko tik vienas būdas išsiaiškinti, kas jame yra, ir paragauti...
Nenustebau supratęs, kad ten paprasčiausia degtinė. Ji bent nuotaiką pakėlė, sušildė. Nebebuvo niūru netgi pačią tamsiausią valandą. Mėnulis netrukus pasislėpė už tirštų debesų. Mudu su vairuotoju įsišnekome ir toliau gurkšnojome.

Greitai pavalgėm. Tą akimirką mane žadėjo įveikti miegas. Tik vairuotojo šneka neleido man užmigti. Todėl vis dar likom stotyje priešais aplamdytą ženklą „Atvykimo vieta“. Tiesa, nė vienas nesiruošėm čia išlipti. Tai nebuvo abiejų galutinė stotis. Pripažinom, kad reikia judėti. Pats mašinos savininkas pritarė mano mintijimui. Netrukus užvedė motorą.

Tas miestas man paliko slogų įspūdį. Įsižiebusio vienintelio žibinto šviesoje sušmėžavo vaiduokliški pastatai. Priekyje baltavo nedidelio prekybos centro likučiai, kairėje – valdiška kontora, o dešinėje – tarp poros kadaise gyvenamųjų daugiaaukščių įsispraudusi nedidukė avalynės taisykla. Dabar iš jos nieko neliko, tik vidury duobėto grindinio mėlynavo apgadinta iškaba ir keli niekam nereikalingi kurpaliai. Kur kas daugiau detalių priešais buvusį prekybos centrą...
- Važiuojam?
- Dar palaukiam. Netrukus bus dvylika. Kadaise čionai atvykdavo ekspresas iš rytų. Kai neturėjau šių ratų, pamenu, aikštelėje laukdavo nemažai keleivių. Ir visus vos vos spėdavau aptarnauti...
- Hm, – susimąsčiau. – Tai gal tu vairuodavai autobusą?
- Pataikei kaip pirštu į akį. Aš vežiodavau žmones. Tolimiausias maršrutas į patį krašto pakraštį...

Mane persmelkė liūdesys, o vėliau ir praeities vizijos. Juk prieš keletą metų čia šurmuliavo žmonės. Net naktį šiame mieste naktibaldos sugalvodavo ką veikti. Esu įsitikinęs, kad iš kokio nors baro po visą gatvę atsklisdavo tranki muzika, apgirtusiųjų šūksniai. O restoranai turėdavo daug gražaus uždarbio.
- Dabar visiškai kitaip, – tyliai pratariau ir žvilgtelėjau į vairuotoją.
Žmogus pasikasė pakaušį, išsitraukė iš to paties maisto krepšio tamsų odinį kapšą, kuriame kadaise barškėdavo smulkios monetos. Dabar, akivaizdu, piniginė buvo tuščia. Vairuotojas patylėjęs pasidomėjo:
- Žinai ką? Važiuoju iki uosto.
- Man reikia į patį pamarį, šiek tiek ne ta kryptimi.
- Ten, deja, nevažiuoju. O gal į šiaurės vakarus tinka? Prie kurorto.
Manęs toks maršrutas taikos metais tikrai nesudomintų. Visiškai nemėgau jokių pasilinksminimų ir pramogų vietų. Paprasčiausiai aš nekenčiau triukšmo. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis ir abejojau, ir norėjau pritarti. O delsiau ilgokai. Mėgindamas apsispręsti iš pradžių patikrinau savo lietpalčio kišenes, norėdamas įsitikinti, kiek turiu monetų. Net nepažvelgęs į nominalus supratau, kad iki kurorto nepakaks. Ir iki Uostamiesčio taipogi neužteks.
- Kiek turi? – lyg skaitydamas mano dvejones žmogus ir klausė, ir tuo pačiu ragino.
- Tik dvylika...
- Galiu pavėžinti ir senomis kainomis. Juk tu – karo dalyvis. Tau priklauso nuolaidos. Važiuojam.
Buvau jau visiškai apsisprendęs. Netikėtai atidaręs mašinos dureles nedviprasmiškai pasakiau:
- Aš lieku čia. Malonu buvo su jumis pabendrauti. Ir dėkui už vakarienę. Už degtinę.

Vairuotojas nustebo. Nežinau, ar liko labai nepatenkintas, ar šią mano žinią priėmė ramiai. Kai tik išlipau, mašina nedelsiant pajudėjo iš vietos. Garsiai burzgiantis motoras palaipsniui tilo. Automobilis netrukus dingo už vieno staigaus gatvės posūkio.
Vėl laukiau. Stotis tam kuo puikiausiai tiko. Tik laukiant laikas ima slinkti labai lėtai. Pauzės tarp minučių gerokai ištįsta. Mieste likau vienui vienas.