Senelio Motiejaus pasaka

Indijos džiunglėse alkanas tigras pamatė purvyne besiknisantį šerną. Kadangi šernai yra pusiau akli, tigras galėjo visai nesislėpdamas jį stebėti. Šernas negalėjo ir užuosti mirtino priešo, nes savo nosį- knyslę buvo įrėmęs į žemę. Retkarčiais, žinoma, pakeldavo galvą, tačiau tanki lapija ir augalija buvo tigrui puiki priedanga. Kad būtų saugiau bei patikimiau, dryžuotasis plėšrūnas prisėlino šeriuotajam žvėriui iš už nugaros. Koks nors Rytų kovos menų meistras niekada nepultų priešininko tokiu būdu, tačiau gyvūnų pasaulyje žmonių taisyklės negalioja.

Taigi tigras puolė šerną. Šisai iš netikėtumo nespėjo net kriuktelėti. Užvirė žiauri, nuožmi, tačiau nelygi kova. Šerną pribaigė aštrios tigrės iltys, mėsą suėdė ir išsinešiojo kartu su ja buvę tigriukai. Liko tiktai kruvinas šeriuotas kailis.

Netrukus prie kailio iš kažin kur priėjo dramblys. Iškėlęs aukštyn straublį, sutrimitavo ir... neįtikėtinas dalykas! Iš kailio pradėjo kilti žmogiška būtybė. Jaunas vyras su indišku turbanu ant galvos, iki pusės nuogas, juodomis kelnėmis ir apsiavęs basutėmis. Jis apžiūrinėjo save ir ir šalia stovintį dramblį išplėstomis akimis, visiškai nesuvokdamas, kas gi su juo vyksta. Ką tik juk jis buvo žvėris ir staiga tapo žmogum. Tačiau dramblys visai neatrodė nustebęs. Ištiesė straublį, perbraukė žmogaus kūną nuo galvos iki kojų, patenkintas mirksėjo mažomis akutėmis. Po to apsivyniojo jį savo nosimi, užsisodino  sau ant nugaros. Tada atsitiko dar vienas stebuklas, kurio realybėje nebūna. Dramblys sulapsėjo savo didelėmis ausimis lyg sparnais bei pradėjo kilti  aukštyn tarsi paukštis. Lėtai, sunkiai jis plėšėsi nuo žemės, bet vis dėlto skrido! Pakilo gerokai virš medžių viršūnių ir pasuko šiaurės vakarų kryptimi.

Žmogaus nuostabai tiesiog nebuvo ribų. Kur jį dabar neša? Koks likimas jo laukia? Jis dar turėjo, jei taip galima pasakyti, šernišką mąstymą, galvojo, kad būtų visai neblogai grįžti atgal į džiungles ir tokiau knistis purvyne. Bandė klausti dramblio „kur mane neši?“, bet tas tylėjo, nieko nesakė, tik dar labiau aukštyn rietė savo straublį, pernelyg savimi didžiuodamasis.

Jiedu skrido visą dieną ir visą naktį nesustodami. Jau toli už aukštų kalnų pasiliko Indija ir kiti pietų kraštai, apačioje sidabrinės mėnulio šviesos nutviekstos matėsi visiškai nežinomos vietos. Nežinia baugino, tačiau tuo pačiu metu teikė viltį naujam gyvenimui, naujai būčiai po šia saule.
Pagaliau dramblys sustojo skridęs ties ta šalimi, kuri dabar vadinasi Lietuvos Respublika. Ir pirmąkart per visą kelionę jisai prakalbo žmogaus balsu:
-Štai čia tau lemta apsigyventi ilgiems šimtmečiams. Pereisi įvairius gyvojo pasaulio įsikūnijimus šiame krašte.
-Kokias nesąmones čia pliauški, didžiaausi drambly?,- paprieštaravo žmogus. - Kaip gi šitaip įmanoma? - Ir tarsi atsiliepdamas į šią abejonę, iš apsiniaukusių aukštybių trenkęs žaibas nubloškė žmogų nuo dramblio nugaros. Taip jis gavo  mirtinus žaibo ir žemės smūgius. Bet čia pasakojimas ir prasideda tiktai.

Mes dar nesugalvojome žmogui vardo. Kaip dramblys pranašavo, jis čionai apsistojo ilgam, tad tegul jo vardas būna lietuviškas - Kazimieras, arba trumpiau - Kazys. Po kurio laiko atsipeikėjo Kazys kažkokiame miške. Bando pajudėti iš vietos- nieko neišeina. Ak, taigi jis tapo medeliu, šaknimis įaugusiu į žemę ir dėl to negalintį nė žingsnio žengti. Kleveliu. Bėgo metai, Kazimieras klevo pavidalu augo bei stiprėjo. Bet iš pradžių didis vargas jam buvo šaltomis bei speiguotomis žiemomis, kada atbėgdavo zuikiai ir nugrauždavo visą žievę kamieno apačioje. Kaziui žiauriai skaudėjo,jis nežinojo ko griebtis, svarbiausia- negalėjo nieko padaryti. Tik laikas gydė žaizdas, iš naujo ataugindamas žievę. Ilgainiui jis tapo dideliu , galingu medžiu, uogautojai ir grybautojai pasislėpdavo jo pavėsyje nuo karštų saulės spindulių. Galvojo,  jau, jog tai tęsis amžinai. Deja...

Kartą, kai Kazys toje girioje jau buvo prasmūksojęs porą šimtų metų, rudeniop, prie jo pribėgo  medžiotojas kartu su sūnum... Ir anksčiau ši žmonių padermė vaikščiodavo aplinkui, šaudydama žvėris sau maistui bei kailiams. Jie nieko pikto mūsų medžiui nedarė. Tad jis nieko pikto ir nenujautė.

Berniukas pridėjo ranką prie kameno, pasakė:
- Tėveli, pažiūrėk, koks galingas klevas! Aš dar tokio niekur nemačiau.
Jeigu Kazys dabar būtų turėjęs lūpas, jis būtų išdidžiai nusišypsojęs. Tokio išdidumo dar niekada savo mediškajame gyvenime nejuto. Medžiotojas su muškieta ant peties irgi nusišypsojo, glostydamasis barzdą, tik jo šypsena buvo kiek kitokia...

Ir tik kitą dieną klevas suprato, kodėl. Priėjo prie jo šeši vyrai, nešdamiesi pjūklus bei kirvius, tarp jų buvo  vakarykštis barzdočius. Užteko Kazio medienos malkų visai piliai, dar nunešė glėbelį ir kunigaikščio židiniui pakurti.

Dar daug kuo Kazimieras buvo: ir uodu, ir muse, ir antimi ir... Ypač skaudu, apmaudu jam buvo, kai zyliodamas muse, netikėtai papuolė į klastingai voro paspęstą voratinklį. Kaip gailiai jisai zyzė, matydamas, kaip prie jo artėja aštuonkojis siaubūnas, tiesdamas savo kojas link nelaimingosios aukos!

Paukštis į voro tinklą, žinoma, nepaklius, bet vienokį ar kitokį galą vis tiek gaus. Štai skrido žiemoti į šiltus kraštus virš Afrikos dykumos oazės ančių pulkelis. Pavargusios nusileido pailsėti datulių palmėse.  Pro šalį ėjo čiabuvis žmogus, su lanku bei strėlėmis. Pamatė tupinčią medyje gražią antelę, prisitaikęs šovė... Ir Kazys nukrito jam prie kojų.

Nežinomi likimo keliai, tikrai taip yra. Likimas šį kartą nutarė Kazį grąžinti į tą pačią girią, kur kadaise stūksojo išdidusis klevas. Kazys dabar čia tapo lokiu. Buvo jau 18 amžiaus pabaiga, bendrą Lietuvos- Lenkijos valstybę draskė vidiniai nesutarimai, o kitos, stipresnės šalys bandė tuo naudotis. Tačiau meškai, šleivojančiai po samanas  ir letenomis traiškančiai sausas šakas, žmonių problemos dar buvo nė motais. Dabar Kazimieras buvo visos girios siaubūnu. Susigauti kokį barsuką ar stirnaitę pusryčiams arba vakarienei, jam - vienas juokas. Pakakdavo savo balsu tik suriaumoti ant vilko- tas iš karto cimpindavo atgal, pabrukęs uodegą. Štai koks dabar Kazys!

Jam jau buvo iki gyvo kaulo įgrisusi ta barsukų ir stirnaičių mėsa, užsimanė ko nors saldesnio. Žinojo vieną pušį, kurios viršūnės drevėje bitės medų neša. Na ir patraukė ton pusėn. Priėjo, užlipo į viršūnę ir jau norėjo lengva letena kabinti medų sau į nasrus. Tik apipuolė jį iš visų pusių bitės. Jis ir šiaip, ir taip bando jų atsikratyti, šnopuoja uždusęs-jos nė per centimetrą nuo jo snukio nesitraukia, vis įgelti bando.  Šaka, ant kurios stovėjo neišlaikė tokio jo muistymosi, triokšt ir lūžo. Meška- keberiokšt žemyn. Ir guli sau.

Neilgai gulėjo. Galvoje užvirė baisus pyktis. Kaip jį, tokį girios siaubūną, galiūną, plėšrūną ir t.t galėjo sudoroti tokios niekingai mažos bitės? Tokio įžeidimo jo meškiškos smegenys negalėjo priimti. Pasileido bėgti per brūzgynus, tarsi jį bitės iki šiol vytųsi.

Pribėgo miško aikštelę. Ten pamatė gražią mergelę, mėlynom akelėm, renkančią į pintinėlę mėlynes. Jeigu ją būtų pamatęs bernelis, būtų iškart jai skynęs raudoną gėlelę ir prisipažinęs meilėje. Tačiau mergelės nelaimei, ją pamtė ne bernelis, o baisus, padūkęs bei įsiutęs žvėris. Ir jis puolė mergaitę iš už nugaros, kaip kažkada padarė tigrė su šernu, savo žabtais bei nasrais atėmė mergelei gyvybę.
Netoliese buvusi jos motina tokiais žodžiais prakeikė mešką: „Kad tu iki savo gyvenimo galo nerastumei ramybės, kad visuomet atmintumei, ką padarei mano dukrai“. Iš tikrųjų taip įvyko. Kazys tapo žymiai ramesnis, apmąstė visas savo niekšybes, kurias padarė šiame gyvenime ir labai atgailavo. Tai lėmė, jog kitam kartui jis atgimė žmogumi.

Taigi mielieji skaitytojai, tęsiu savo pasaką toliau. Jau nedaug jos beliko.
Viename Lietuvos kaime valstiečiams gimė sūnus. Gimė jis ne visai sveikas, su kupra ant nugaros, tėvai net nebuvo  tikri, ar jis gyvens. Tėveliai davė jam Kazio vardą. Taip, tai tas pats šernas, jaunuolis su turbanu, klevas, musė, antis, meška.
Nors jis dabar ir  ligotas kūnu, tačiau linksmas ir atlapaširdis savo dvasia. Už tai žmonės jį ir mėgo, niekas jam pikto žodžio nebuvo pasakęs.

Nuo pat ankstyvos vaikystės Kazimierui buvo gražus garsų pasaulis. Jis įsiklausydavo į pūgos siautimą žiemą, džiaugsmingą paukščių čiulbesį pavasarį, medžių ošimą vasarą, krentančių lapų čežėjimą rudenį. Kiekvieną girdėtą garsą jis bandydavo atkartoti savo švilpimu ir tai jam puikiai išeidavo.
Kartą į Kazio tėvų kiemą užklydo pirklys su prekėmis. Mūsų herojus jau skaičiavo 15-uosius savo gyvenimo metus. Tarp visų kitų prekių Kaziukas pamatė... smuiką.

Dieve, koks jis jam pasirodė gražus! Keturios stygos blizgėjo saulėje tarytum sidabras, pats rusvas instrumento korpusas traukte traukė akį. O smičius, smičius (strykas) jam pasirodė tarsi burtininko lazdelė! Suprato, jog tai jo gyvenimo pats vertingiausias daiktas, nors dar net nemokėjo juo groti. Jis ėmė prisispyręs prašyti tėvo, kad šis jam nupirktų smuiką.

Tėvas nebuvo šykštus žmogus ir pinigo prie savęs turėjo pakankamai, tad išpildė sūnaus prašymą. Kad tik jisai laimingas būtų.
Kaziui prasidėjo linksmiausias, maloniausias gyvenimo laikotarpis. Kur tik jis beeitų, visur nešdavosi su savimi savo smuikelį. Atkartodavo kiekvieną išgirstą garsą, vėliau išmoko ir sudėtingesnių melodijų. Žmonės, pajutę jame Dievo dovaną, ėmė jį kviestis į pakasynas,vestuves bei krikštynas ir žiūrint kokia proga, visur liedavosi graudi bei linksma Kazimiero- Kupriuko Muzikanto melodija.
Tai šit kokia istorija.  Gal toksai linksmuolis kupriukas gyvena kur nors netoli mūsų tereikia tik apsidairyti, ir mes jį tikrai pamatysime!
Feniksas Skrajūnas

2009-05-03 18:06:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2009-05-03 19:48:45

Kūrinyje persipina rytų ir lietuviškų pasakų motyvai, šiuolaikinės prozos probrėkšmiai, vietomis net keistokai besiderinantys. Tačiau siužetas yra, tiesa, parašytas vien pasakojimo forma, be dialogų.