Jis pasižiūrėjo į ją keistai ir bandė ignoruoti, kad nemato.
Tačiau mažoji mergaitė tylėdama vis bandė sulaukti atsakymo iš drugelio.
- Sakai, ką reiškia amžinai mylėti? Chmmmm, net nežinau, – nustebęs atkirto drugelis, taip galvodamas lengvai nuo visko išsisukti ir pabėgti kuo greičiau, mosavo savo nuostabiais margaspalviais sparneliais.
- Bet negi tu tikrai nežinai? – vis neatstojo mažoji mergaitė ir stovėjo vis niekur nepajudėdama.
- Nea, nežinau ir man tokie dalykai nerūpi, – pasakė išdidžiais jis.
- Tau nerūpi? Tau nerūpi? – vis kartojo pro sukąstas lūpas mergaitė.
- Bet žiūrėk, kaip keistai ir paslaptingai skamba šie žodžiai.
- Taip taip skamba, – ironiškai atkirto drugelis.
- Amžinai... Kažko daug, – svarstė mergaitė.
- O man atrodo labai nuobodžiai, ir aš dabar norėčiau toliau skirsti, o ne čia  tuščiomis kalbomis užsiiminėti, – nerimastingai vis niurzgėjo drugelis.
- Bet, gražusis drugeli, man atrodo, kad tu gali tai žinoti?
- Nea, aš nežinau, ir man atrodo, kad šitas žodis yra labai nuobodus. Aš net neturiu žodžių jam apibūdinti ir apskritai aš nieko nežinau. O man visa tai primena labai ilgą ilgą laiką, kai už miško pateka saulė. Ji šviečia, šviečia ir vėliau nusileidžia.
- Tai tau „amžina meilė“ atrodo panaši į saulės patekėjimą ir vėliau jos nusileidimą?
- Nuuuu taaiip, – numykė betrypčiodamas drugelis.
- Dar klausimų turi? – išrėžė jis.
- Naaa aš... – mažoji mergaitė bandė dar kažką sakyti, nes jos galvoje dabar virė begalės minčių. Jai atrodė, kad margaspalvis drugelis pasakė kažką teisingo, bet ji negalėjo nieko paaiškinti. Taip ji ir liko stovėti viena, nes drugelis jau buvo seniai nuskridęs, kur žydėjo gražios ramunės.