Dana nesuprato, kas atsitiko. Jautėsi apsvaigusi, tarsi pabudusi iš gilaus transo, tarsi išsivadavusi iš spąstų, kurie buvo jos pačios kūne. Jautė, kad truputėlį svaigsta galva, o kūnas įsitempęs. Dana nustebusi žiūrėjo į savo rankas, kurios buvo pilnos šukių. Žali, melsvi, blyškiai rožiniai, tamsiai raudoni, geltoni veidrodiniai šukių paviršiai tarsi pašaipai blizgėjo nuo kandeliabrų šviesos. Įvairių formų ir spalvų stiklo gabalėliai Danos rankose atrodė kažkaip netikroviškai, visiškai netinkančiai prie baltų, ilgapirščių, išpuoselėtų, žiedais papuoštų Danos rankų. Ji juto nemalonų šaltuką, sklindantį po visą kūną, jautė, kaip greitėjančiai plaka širdis, džiūsta burna. Ji bijojo sujudėti, giliau įkvėpti, kad tik neišmestų duženų, tarsi jos būtų didelė vertybė. Ji visiškai neprisiminė, kas įvyko prieš keletą minučių, nei kaip ir iš kur tos blizgančios įvairiaspalvės šukelės atsidūrė jos rankose. Ji nemirksėdama spoksojo į savo rankas, bandydama rasti bent menkiausią logišką paaiškinimą, bent menkiausią mintį, iš kur atsirado tos šukės jos rankose. Danos galvoje buvo visiška maišalynė, ji ieškojo bent kokios minties, už kurios galėtų nusitverti, bet mintys tarsi sustingo, galva buvo kaip iššluota. Dana sudrebėjo ir užsimerkė.
Tačiau užsimerkusi nepamatė juodos spalvos kaip paprastai. Staigus blyksnis, nuo kurio Dana susverdėjo, siaubingas skausmas galvoje, dilgsėjimas galūnėse ją privertė vėl atsimerkti. Dana apsidairė. Patalpa buvo jai pažįstama.
De Luxsorious A‘Rt muziejus buvo gražiausias, ištaigingiausias, nuostabiausias, labiausiai kerintis ir žavintis visame pasaulyje. Žemėje buvo mažų muziejų, didelių parodų salių, senų galerijų, nežinomų menininkų parodų, surengiamų tiesiog gatvėje, bet nė vienas iš jų negalėjo lygintis, pralenkti, užgožti De Luxsorious A‘Rt. Jame buvo rodomos gražiausių paveikslų kolekcijos, čia buvo atvežamos geriausios ir dailiausiomis pripažintos skulptūros, šiame muziejuje rodomi fotografijos darbai – pripažintų ir geriausiai įvertintų fotografų, kiti dirbiniai – tik tikrų to amato meistrų ir žinovų. Patys nuostabiausi žmogaus kūriniai čia surasdavo savo vietą. Menininkui, kurio darbas ar keli darbai buvo čia demonstruojami, šlovė ir populiarumas buvo garantuojami bent iki mirties. De Luxsorious A‘Rt muziejus garsėjo ir savo požemiais. Klaidžiuose labirintuose su milžiniškomis, už patį muziejų milijonus kartų didesnėmis salėmis, buvo saugomi patys įstabiausi meno kūriniai, geriausios kolekcijos, originalūs menininkų darbai, vienetiniai ir patys brangiausi gaminiai iš marmuro, medžio, granito, aukso, sidabro ir galybės kitų metalų ir akmenų, iš kurių gamindavo žymiausi pasaulio menininkai. Labirintai buvo tokie klaidūs, kad, kaip pasakodavo muziejaus atstovai spaudai, net plėšikų lavonus retai surasdavo. De Luxsorious A‘Rt – meno šventovė, dėžutė, į kurią sudėti rečiausi, mylimiausi papuošalai, pasiruošusi priblokšti kiekvieną, kuris tik atvers jos dangtelį. Didžioji muziejaus salė, į kurią patekdavai vos įėjęs, buvo didelė, labai erdvi, aukštomis sienomis ir lubomis, išpuoštomis karališkais kandeliabrais, kurie apšviesdavo visą salę. Didžioji muziejaus salė buvo laikoma pagrindine, joje dažniausiai buvo pristatomos naujausios darbų kolekcijos. Vos tik įėjęs būdavai priblokštas, įsitikindavai, koks vis dėlto nežemiškas yra meno grožis.
Dana atsimerkusi pamatė, kad stovi salės kampe, vietoje, iš kurios puikiai matėsi įėjimas, o virš jo – senoviškas, prabangus laikrodis. Laikrodis rodė be trylikos minučių trečią. Atmintis tarsi iš reikiamo stalčiaus ištraukė reikalingą informaciją, kaip žaibo blyksnis Danos akyse sužibo tie skaičiai, kurie buvo jos mintyse, kai įlipusi į savo automobilį, ruošdamasi važiuoti į De Luxsorious A‘Rt muziejų, iš įpročio žvilgtelėjo į savo gražų, moterišką laikrodį, kurį nešiodavo ant dešinės rankos. Danos mintys lėkė pašėlusiu greičiu. Ką ji čia veikia, jei dabar tik turėtų važiuoti į De Luxsorious A‘Rt? Kodėl ji čia stovi, bijodama pajudėti, tarsi nuo vieno žingsnio visas pasaulis prasmegtų į visišką juodumą? Ką išvis reiškia tos šukės, blyksniai, skausmas, apskritai kas čia per nesąmonė? Lengvai virpėdama ji laukė trečios valandos šešių minučių, tada ji tiksliai tą atsiminė, ji lipo balto akmens De Luxsorious A‘Rt laiptais ir įžengė būtent į tą salę, kurioje dabar būtent ir stovėjo. Laikrodis lėtai skaičiavo minutes, tarpai tarp sekundžių prilygo keliems dešimtmečiams, atrodė, kad rodyklės nejuda, o šliaužte šliaužia. Dana nejudėjo, bandė nusiraminti, tačiau tą padaryti buvo neįmanoma, nes įtampa vis labiau spaudė smegenis, o šaltis jau beveik vertė ją drebėti. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo laikrodžio prie durų, o kūnas sustingęs stovėjo, negalėdamas paklusti mintims ir nors šiek tiek sujudėti. Danos atmintyje nerišliai blykčiojo vaizdai – kodėl ji sumanė apžiūrėti De Luxsorious A‘Rt muziejuje rodomą kolekciją. Mintyse raibuliavo ryškus spalvotas plakatas, pasakiškai blizgančiomis raidėmis skelbiantis, kad De Luxsorious A‘Rt muziejuje vieną savaitę bus pristatoma iki šiol dar vienoje vietoje niekada neparodyta, paslaptinga, nepaprasta, stebinanti ir išskirtinė, neregėtai nuostabių veidrodžių kolekcija. Plakate buvo skelbiamos garsiausių veidrodžių gamintojų pavardės, kurių dabar Dana neprisiminė nė vienos, veidrodžių ypatybės, rėmų grožis ir subtilumas. Plakatas buvo pagamintas tiesiog tam, kad pritrauktų dėmesį, jo kampai buvo išpuošti raitytomis veidrodžio šukėmis. Kažkur smegenų kamputyje skambėjo susijaudinęs Dorotėjos balsas, raginantis Daną būtinai apžiūrėti šią kolekciją, nes ji esą pralenkia viską, ką iki šiol rodė De Luxsorious A‘Rt ir kad veidrodžiai savo grožiu gali pralenkti net tapybos darbus. Miglotai prisiminė rytą, kai taip skrupulingai ruošėsi muziejaus lankymui ir svajojo, kaip diskutuos su kolegomis po parodos aplankymo apie veidrodžių kolekcijos privalumus ir trūkumus, kai galės mintinai nupasakoti ją labiausiai sužavėjusius darbus, lyginti veidrodžius su tapybos darbais.
Girgždesys ir trinktelėjimas privertė Daną sugrįžti į realybę arba bent jau į tai, kas iš jos liko. Dana nustėro. Ji pamatė save, savimi pasitikinčiu žingsniu, aukštai iškelta galva įžengiančią į salę. Tai tikrai buvo ji. Ji puikiai atpažino save su savo taip mėgstamais aukštakulniais vidurnakčio mėlynumo bateliais, kuriuos apsiaudavo tik ypatingomis progomis, o muziejaus aplankymas, be abejo, buvo išties ypatingas, atpažino ir savo fantastiškas (fantastiškai ir kainavusias) juodas kelnes, puoštas rankomis siuvinėtais baltais ratilais ir linijomis. Specialiai muziejui Dana pasipuošė savo nauju dar nedėvėtu baltu lateksiniu švarku, kurį puošė daugybė stilizuotų užtrauktukų. Dana įsižiūrėjo į savo pačios veidą. Melsvai juodi plaukai buvo stilingai sukelti į viršų ir susegti dviem žnyplėm, kurias puošė mėlyni ir žydri kristalai. Jos lūpos buvo iššaukiančiai padažytos tamsiai vyšnine spalva, o antakiai – melsvai pilkšvais šešėliais. Dana visados manė, kad toks makiažas jai tinka labiausiai. Jos veido išraiška buvo savimi pasitikinti ir triumfuojanti, kaip visada, kai ji būdavo patenkinta ar linksma. Dana stebėjo save sustojančią ir apsidairančią su susižavėjusia šypsena veide.
O žavėtis tikrai buvo kuo. Visos salės sienos akių lygyje buvo nukabinėtos gražiausiais pasaulio veidrodžiais. Daną, stovinčią prie įėjimo, atkartojo šimtai veidrodžių, nuo visų keturių sienų. Vaizdas buvo išties nežemiškas. Visi veidrodžiai buvo įdomūs ir skirtingi, visoje salėje nebūtum radęs nė vieno vienodo. Daugybė veidrodžių buvo pagaminti iš spalvotos stiklo, todėl viename iš jų galėjai matyti save mėlyną, pasisukęs į kitą veidrodį – save žalią, kitame veidrodyje – blausiai rudą. Aukštai pakabinti karališki kandeliabrai viską apšvietė ryškia šviesa, kuri tik dar labiau stiprino nežemiškumo pojūtį. Visai tai priminė smagų ir neatsibostantį žaidimą spalvomis. Veidrodžių formų buvo galybė. Vieni įprasti keturkampiai, kiti ovalūs arba apskriti, dar kiti – rombo, trapecijos formų arba raitytais kraštais, atrodydavo, kad tik rėmai riboja sudėtingas ir neapskaičiuojamas veidrodžių formas. Atskirą parodą buvo galima surengti ir rėmams – mediniai, plastikiniai, metaliniai, akmeniniai, violetiniai, blizgantys, juodi kaip anglis, raityti ir tiesūs rėmai beprotiškai traukė akį. Jie tarsi laikydavo visą veidrodžio formą, kad tik viską atspindinti veidrodžio medžiaga netyčia nepavirstų skysčiu ir neišbėgtų. Vieni rėmai buvo puošti kristalais, kiti – smėliu, dar kiti – švytinčiais deimantais ir brangakmeniais, kiti palikti be nieko, tarsi norint išryškinti vienintelį veidrodžio grožį.
Dana toliau save stebėjo. Dana, kuri stovėjo prie durų, pajudėjo, lėtai žengė prie dešiniosios sienos ir pradėjo apžiūrinėti mažą veidrodėlį su ryškiai žaliais, audiniu puoštais rėmais, prie jo ilgai neužsibuvusi žengė prie kito – melsvai sidabrinio stiklo veidrodžio su tamsiai rudo kaulo rėmais. Dana, stovinti kampe, negalėjo sulaikyti jaudulio ir nekantrumo, nesulaukdama, kas įvyks, laukdama bet ko, kas galėtų paaiškinti šukių rankose atsiradimą iki atminties užgesimo. Danos praeities pavidalas toliau apžiūrinėjo veidrodžius, į kiekvieno atspindį bent akies krašteliu žvilgtelėdamas. Staiga Danos pavidalas, ramiai apžiūrinėjęs veidrodžius, sustingo prie milžiniškai aukšto, dideliais tvirto medžio rėmais, ant kurių puikavosi kažkokie neaiškūs, mistiški raižiniai, tarsi atvaizduojantys kažkokius neaiškius pavidalus, šešėlius. Veidrodžio stiklas buvo bespalvis, bet kuo ilgiau praeities Dana į jį žiūrėjo, tuo labiau jos veidas balo. Jos kūnas įsitempė, kojos šiek tiek prasižergė, krūtinė išlinko į priekį, o rankos atgal. Rodėsi, kad ji išvydo kažką, kas ją siaubingai pritrenkė ir neapsakomai išgąsdino. Dana iš kampo matė tik savo veido atspindį, savo išplėstas iš siaubo akis, lėtai iš nuostabos prasižiojančią burną. „Ką, po velnių, aš mačiau tame veidrodyje?“ – mąstė Dana, stovėdama kampe, jausdama neapsakomą norą bėgti kuo toliau iš šitos neapsakomai didingos, o kartu ir gąsdinančios salės. Danos veidas prie veidrodžio atrodė slegiamas neapsakomos įtampos, kažko labai liūdno, gąsdinančiai baisaus. Staiga Dana žaibišku judesiu pakėlė ranką, sugniaužė kumštį ir su neįtikėtina jėga smogė į paslaptingąjį veidrodį. Veidrodis dužo visas. Nuo pat viršaus Daną apipylė šukių lietus, kuris duždamas į grindis sukėlė siaubingą triukšmą. Tačiau išbalusiai Danai to nebuvo gana, greitu žingsniu ji nuėjo į salės galą, visai netoli to kampo, kuriame stovėjo tikroji Dana, ir tarsi išprotėjusi pradėjo daužyti visus veidrodžius iš eilės. Dūžtančių veidrodžių ir krintančių į žemę šukių garsas pripildė visą salę. Tarsi milžiniškas polifoninis choras skambėjo nuo Danos rankos dūžtantys veidrodžiai. Dana su neapsakoma jėga daužė veidrodžių paviršius su šalta liepsnelė akyse. Spalvotos ir bespalvės veidrodžių šukės, gražiausi rėmai, atsimušdami į grindis, tarsi rėkė ir šaukėsi pagalbos. Dana darė viską neįtikėtinai greitai ir be jokio ritmo. Sudaužiusi penkis veidrodžius dešiniojoje pusėje, ji tuoj puldavo prie galinės sienos, sudaužiusi kelis, vėl puldavo prie kitos sienos. Tarsi uragano vejama visiškai šaltu ir bejausmiu veidu Dana be pasigailėjimo talžė veidrodžių paviršius, nepalikdama nė vieno sveiko ar bent įdaužto. Taip Dana šėlo neilgai, tačiau nė vienas veidrodis neliko sveikas. Visos De Luxsorious A‘Rt salės grindys buvo padengtos spalvotomis duženomis, sulaužytais arba sveikais rėmais. Tarp duženų stovinti Dana kvatojo. Iš širdies gelmių besiveržiančiu, nevaržomu šaltu juoku, kuris drebino liekną jos kūną. Dana saujomis sėmė šukes, mėtė jas į orą, juokėsi, savo nuostabiais bateliais negailestingai mindydama ant grindų likusias šukes.
Visa tai stebėjusią Daną pervėrė baisus skausmas. Negalėdama to ištverti, ji sudejavo ir užsimerkė. Jautė, tarsi prie jos kūno kas nors bandytų prilipdyti karšto geležies gabalus, tarsi kas jai gyvai bandytų iš kūno ištraukti skeletą. Bet skausmas rimo, Dana pajuto, kaip susverdėjo. Negalėdama ištverti nežinios atsimerkė. Ji stovėjo ant spalvotų šukių, rankose laikydama įvairiaspalves šukes. „Aš jas mėčiau į orą“, – ši mintis pervėrė Danos smegenis. Ji dar kartą užsimerkė. „Tai tik sapnas“, – bandė įteigti sau. Tačiau rankos mėšlungiškai suspaudė veidrodžių duženas, ir ji pajuto šaltas šukes, besirėžiančias į delną, ir karštą kraują, pradedantį tekėti delnais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-03 19:52:47
Skaitant gerokai blaško pasikartojimai, ištęsti dalykai. Žinoma, kūrinį fantastiniu sunkoka pavadinti, nors teko girdėti ir apie tokį porūšį: psichologinė fantastika.