Tamsa sutemusioje Teodoroje... Vakar rytą užgeso saulė, kuriai nepakako energijos. Tiesiog Krizė, nes niekas nesumokėjo už apšvietimą ir šildymą. Dabar teks gerokai pataupyti. Taupyti? Apie tai dar niekas neskubėjo kalbėti. Visi užsidegė žvakes ir viltingai laukė permainų. Žvakės pakeitė skaisčią  trakštelėjusio ir netikėtai užgesusio šviesulio spindulius ir elektros lemputes. Visur įsivyravo prietemos. Tik kambariuose jaukiai pleveno archajiškų priemonių skleidžiamos liepsnelės.
- Ar eisim rytoj į mokyklą? – paklausė tėvo sūnus pirmokas.
- Dėl ekstremalių sąlygų pamokos nevyks, – vietoj žmogaus nedviprasmiškai prabilo baterijomis maitinamas radijas.

Tądien likome tylūs ir taupėm žvakes...
Krizė. Šviesa jau po dienos tapo didžiausia prabanga. Turėtos žvakės greitai ištirpo. Nors sumanesni pradėjo gamintis deglus ir primityvius žibintus, tačiau buvo aišku, kad tokie šviesos šaltiniai nė vieno neišgelbės, tik kuriam laikui pratęs nejaukią egzistenciją. Oras sparčiai vėso. Temperatūra greitai nukrito žemiau nulio. Nušalo gėlės, nukrito lapai, daiktus padengė šarma.
- Po velnių, – vartė liežuvį kaimynas Akanjokas, – ką toliau darysim?
Ir iš tiesų visi kaimynai tik ir vapėjo apie krizę, tačiau nieko nedarė, nes paprasčiausiai nežinojo, nuo ko pradėti. Sprendimai seniai mirę. Krizė dar vis gilėjo. Kadangi pinigų stigo, teko diržus dar labiau susiveržti, kad ateityje vėl šviestų saulė.

Nors tuo metu buvo kalendorinė vasara, tačiau oras tvyrojo kaip tikrą Karo žiemą. Betgi karas jau seniai liko tūkstantmete praeitimi. Dabar niekas nebešaudė, nebežudė. Buvo ramu. Tankai sėkmingai rūdijo. Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Visur sustojo gamyba, nebeliko jokio judėjimo, išnyko tiršti iš kaminų virstantys dūmai, nurimo nepaliaujantis triukšmas. Visi pasinėrė į apatiją ir... tamsą.

Vieną rytą didelis būrys entuziastų, apsitaisę storais kailiniais, nuslinko prie miesto Valdybos. Ten visų nuostabai degė šviesa. Nepatenkintuosius pasitiko blaisikeriais ginkluota Tiesos ir teisingumo gvardija. Tie ginkluoti vyrai ketino dirbti iš peties.
- Mes nepasiduosim! – šaukė minia.
- Sumokėkit tai, ko neatidavėt, – atkirto tie, kurie saugojo vadus. – Dinkit iš čia, kol dar laikas!
Žmonės nesiskirstė. Jie reikalavo Saulės. Prašė šviesos, šilumos ir burnojo prieš valdžią.
Iš uždangos, matyt pavargęs nuo aikštėje kylančio triukšmo, pasirodė kažkoks patrauklus kostiumuotas ponas:
- Mes laukiame jūsų nesumokėtų skolų. Dėl lėšų trūkumo gerokai stringa visi projektai. Dėl krizės taip ir nesulaukėte šviesos...

Jisai labai puikiai gražbyliavo. Paaiškėjo, kad visos bėdos kyla dėl tų, kurie neatneša lėšų į Teodoros iždą. Kalbėjo, jog visais įmanomais būdais stengsis, kad krizė kuo greičiau baigtųsi ir Saulė vėl sutviskėtų. Žmogysta postringavo apie sudarytą krizių komisiją ir prasmingą jos darbą. Praėjo gal dvidešimt minučių, kai pareigūnas baigė prakalbą, tačiau minia ir tuomet nenurimo.
- Mums šviesos reikia dabar!
- Įjunkite šilumą!
- Juk ne visi nesusimokėjo mokesčių!

Iš kažkur į Valdybos pastato langus atlėkė kiaušinis, stikle palikęs geltoną slystančią žymę. Netrukus iš tos pačios pusės nežinomasis švystelėjo akmenį, kuris pavertė šukėmis tą patį išterliotą stiklą. Sargybiniai instinktyviai atkreipė blaisikerius į šurmuliuojančią liaudį. Bet ne visi nepatenkintieji nurimo. Netrukus ištiško pomidorai, kliudę Tiesos ir tvarkingumo gvardiečius. Tuomet prabilo galingųjų ginklai...

Žmonės buvo išblaškyti, paniekinti, nugalėti. Nelygiavertės kovos lauke liko kruvini lavonai. Likę gyvi ir tie, kurie nedalyvavo mitinge, buvo prislėgti ne kokių naujienų.
- Dabar tikrai artėja pabaiga.
- Artėja, artėja...

Kitą dieną atsirado daug peršalusių ir netgi sušalusių žmonių. Ligoninės menkai tegalėjo padėti, nes ten nebuvo šilumos, neveikė jokia medicininė įranga. Tik tos įstaigos darbuotojai mokamai dalijo vaistus, kurių niekas nekompensavo. Labiausiai kentė mažamečiai. Vaikų skyrius netrukus buvo perpildytas. Jie patalpose duso, verkė, laukė. Daktarai nespėjo, keiksnojo Valdytojus.

Taip praslinko dar viena diena. Vanduo vamzdžiuose visiškai užšalo. Kerenas Dilaras, vyriausiasis miesto santechnikas, pastebėjo, kad jo tvenkinys prie miesto centro keistai pradėjo sekti. Po kelių valandų apstulbo, nes vandens ten visai nebeliko. Atrodo, kad skystis tiesiog kažkur išbėgo. Ta naujiena visus dar labiau įaudrino. Pasirodo, kad ir Vingės upė taipogi išsekusi kaip per sausmetį. Tuo metu radijas plyšavo apie nesumokėtus mokesčius, apie trūkstamas lėšas, apie visiškai sustojusią gamybą ir spąstus, kuriuose atsidūrė visi gyvieji.
- Ką daryti? – vapėjo karščiuojanti senolė. – Atneškite vandens. Noriu vandens...
Vandens jau niekur nebebuvo.

Tie, kurie nesusirgo ir nesušalo, traukė visas likusias santaupas ir skubėjo nešti į Mokesčių štabą. Prie ištaigingo ir gerai apšviesto cilindriško pastato ištįso ilga eilė. Tvarką gatvėje prižiūrėjo gvardiečiai. Jie ragino skubiau atiduoti pinigus...

Mokesčiai, paaiškėjo, dar labiau ūgtelėję. Žmonės nusiminę atidavė paskutines santaupas. Tik Gamybos žmonės, valdantys didelius fabrikus ir įmones, nesunkiai atsiduso, atlikę pareigą Tėvynei, nes jie dar turėjo daug pinigų, jų nekamavo šaltis ir tamsa. Tik parodomojo patriotizmo skatinami, save laikydami didžiausiais liaudies draugais, davė gvardijai daugiau.

Vakare paaiškėjo, kad biudžete vis dar yra didžiulė skylė. Ji tik trečdaliu sumažėjo, lyginant su tuo, kas buvo vakar. Apie tai pranešė Valdžios Žinių radijas. Tiesa, vakare atrodė, kad įsijungs šviesa ir visur baigsis netikėta žiema. Tačiau tai tebuvo apgaulė. Saulė kelioms sekundėms tvykstelėjo ir vėlei užgeso. Jau buvo žmonių, kurie ėmė regėti haliucinacijas ir pradėjo kliedėti, ėmė matyti begalinę šviesą.

Paryčiais mirė pirmosios šalčio aukos. Butuose geso paskutiniai savadarbiai deglai. Entuziazmas ėmė sparčiai blėsti. Jei vakar dar kažkas mėgino bruzdėti, murmėti prieš valdžią, tai rytą buvo neįprastai tylu. Liaudis nebesitikėjo sulaukti teigiamų permainų.

Tačiau dar buvo žmonių, kurie savo namuose turėjo archajiškus židinius, o juose galėjo kūrenti malkas ir senus baldus. Tokiu būdu galėjo išgyventi. Pamiršę televizorius, daugelis prisiminė knygas. Protarpiais pasiklausydami radijo, sekė dienos naujienas, nesvarbu, kad tai buvo tik dezinformacija.
Įdienojus sveikieji išėjo į kaimynines teritorijas pasižvalgyti, ar aplinkiniai dar gyvi. Tik vienetai galėjo nesiskųsti. Daug žmonių tiesiog sirgo ir gydėsi nuo peršalimų ar nušalimų. O ligotų žmonių sparčiai gausėjo. Vieni daktarai atsisakė jiems padėti, motyvuodami tuo, kad gydymui trūksta lėšų ir techniškai tai tiesiog neįmanoma padaryti.

Tie, kurių nekamavo negalios, ėmė siautėti: jokie gvardiečiai jų netramdė ir nepersekiojo. Visai niekas nežiūrėjo tvarkos mieste ir užmiestyje. Įsivyravo banditizmas, papildydamas plintantį chaosą. Tuo tarpu lojalūs piliečiai laukė ir labiausiai geidė šviesos, nes tamsa aplinkui karaliavo nebe pirmą dieną. Šaltis – beveik lygiai tiek pat.

Aš tekinas pasileidau pakalnėn. Ten kažkas padegė namą. Į viršų kilo juodų dūmų tumulai, sumišę su kibirkštimis ir ugnimi. Vieni puolė gaisrą gesinti, antri – paprasčiausiai pasišildyti. Tas pastatas, pritraukęs žmonių, paprasčiausias kazino. Dabar, krizės sąlygomis, ši įstaiga buvo pati nereikalingiausia. Sausos lentos ir degus inventorius sparčiai nyko. Atvykęs turto savininkas apsipylė ašaromis:
- Ką dabar daryti? Ką dabar daryti...
Tiesa, žmogysta dar turėjo šešis lošimo namus ir vieną didžiulį kazino.

Stebėtojai šildėsi ir mėgavosi šiluma, kurios nepajautė nebe pirmą dieną, tačiau tai nebuvo paskutiniai įvykiai. Po pietų visi pajuto, kad trūksta oro. Jo ėmė sparčiai trūkti atokiose Pasaulio vietovėse, bet gretai ir mieste silpnesni ėmė dusti...

Aš mačiau kaip miršta silpni. Tik kas juos visus palaidos? Apie tai kalbėti niekas nebedrįso. Nuskubėjau į rūsį, kur mama užkūrė laužą, ugnin įmetusi senus skudurus, sulūžusias kėdes ir bevertį paveikslą... Ugnis degė nenoriai. Čia ruošėmės vieni uždusti. Mieste aidėjo šūviai. Artinosi pabaiga...
- Pone, ko jūs vis nerimaujate? – uniformuotas pulkininkas nervingai dėbtelėjo į senyvą kabineto šeimininką, vos tik durys užsidarė už nugaros.
- Projektas patyrė visišką fiasko. Štai kodėl nerimstu. Ar tai Jums nesuprantama? – suirzo žmogus.
- Tai juk niekis, – karininkas visiškai nesijaudino, tarsi tai būtų nereikšmingas dalykas. – Yra dar kelios panašios Šachtos su dirbtinėm saulėm, tiekiamu vandeniu ir oro generatoriais. Nepasisekė čia, atsiras vietos kitur. O dėl kelių pasmirdusių kalinių, manau, neverta nervintis.
- Sakai kitur? Ši požeminė sfera man buvo visas gyvenimo tikslas. Kodėl nutraukėte tiekimą. Kodėl nepataisėte šviesulio ir šildytuvo? Kodėl leidžiate mirti šiems žmonėms? – senasis žmogus tiesiog niršo.
- Mes turime vertingesnių sumanymų. Tai juk technikų darbas – ne kariuomenės. O jūsų laukia atviras kosmosas – ten dar daugiau darbo. Juk mūsų pačių gamtinė saulė taipogi gali užgesti. Turime paskubėti tam, kad pasiruoštume.
- Kur skubėti? Kodėl nebuvo galima paprasčiausiai išleisti žmonių į laisvę, gelbstint jų pačių gyvybes? Žmonės ar gyvuliai esam?
- Iš viršaus nėra finansavimo. Pas mus irgi krizė. Tokie koordinatorių įsakymai – nieko negalime pakeisti. O tie visi eksperimentiniai visiškai nenusipelno ilgiau gyventi. Yra ir vertingesnių žmonių už tuos atmatas. O tu... Negi nori išeiti į gatvę ir nieko nebeveikti?
- Visgi nesutinku su tokiais šlykščiais sprendimais. Taip gali pasieilgti tik sumauti monstrai, – trinktelėjo žmogus į stalviršį.
- Tu pavadinai mane monstru? – karininko veidas persikreipė, o ranka nervingai siektelėjo ginklo,
tačiau visgi susiturėjo...
- Taip, – patvirtino savo žodžius seniokas.
- Jei esi toks humanistas, kodėl krapšteis prie tokio nežmoniško projekto „Rūsys“? Kam sutikai, kad tie nelaimingieji gyventų dar vieną šimtmetį Ten ir izoliuoti? Ir vien dėl to, kad patenkintume savo smalsumą „Kas bus, jei nutiks taip“?
- Prasideda filosofijos, – atkirto profesorius. – Tai gal pats esi šventasis? Aš nuoširdžiai tikėjau šio projekto sėkme.
- O aš vykdau tik įsakymus. Generolo... – karininkas neliko pėsčias.
Uniformuotasis pakišo anspauduotą popieriaus lapą barzdotam seniokui. Ten, popieriuje, žemiau Sąjungos emblemos, buvo riebiai įrašyta:

SVARBU.

Generolas Svamas Dilartas
Vyriausiasis koordinatorius Volas Mergelis
Akademijų asociacijos pitmininkas Teo Filypas
Bendruomeninių sąjungų prezidentas Eltas Diložas

Dėl susidariusios situacijos ir grėsmės mūsų Žemės civilizacijai

Artėjant Visiško Saulės užtemimo dienai, visur skelbiame ypatingą padėtį. Dėl šios priežasties privalote besąlygiškai nutraukti bet kokius Uždarų sistemų projektus, o visose teritorijose gyvenančius eksperimentų dalyvius (savanorius ir kalinius) nedelsiant likviduoti. Galutinis terminas aslauto ketvirtoji. Todėl besalygiškai turite ruoštis Gelbėjimo operacijai:
1. Laikas keisti pamainą.
2. Išlikusius Rūsio pasaulyje sunaikinti, teritoriją išvalyti ir paruošti Bendruomenės evakuacijai.
3. Parengti planą Nr. 2 ir sudaryti Būtinąjį sąrašą...

Perskaitęs raštą žmogus, nutaisęs susirūpinusią miną, skubiai atsisveikino su pulkininku, motyvuodamas, kad yra daug nenuveiktų darbų. Jis atvėrė slaptą įėjimą ir nusileido laiptais į požemius. Likti kabinete jam nebuvo prasmės. Supratęs, kad viskas skyla ir byra, nuskubėjo pas savo eksperimentinius, kurie tikrai nežinojo, kad dalyvauja kokiame nors eksperimente. Tačiau apačioje jį pasitiko tik tamsa, šaltis ir beorė erdvė. Profesorius dusdamas nusirito žemyn. Jo krytis truko dvidešimt devynias sekundes...