Pasaulis ritas – nesustabdysi trūks plyš.
Tie keliai keleliai per amžinybę.
Turiu tik save – savo gyvenimą,
Kuris lyg šniokščianti upė per akmenis.
Tampau mažosios nakties instrumento stygas.
Pašauks mane, turbūt neišgirsiu.
Paskendęs saldžių svajonių sapne,
Plačiai ištiesęs rankas per pasaulį.
Daina iš mano gilumos veržias,
Su tavim kartu vidiniai balsai.
Devintam danguj atsipalaidavęs,
Galbūt kada susikirs tas kelias.
Jaučiuos nesavas, paskendęs minčių laše.
Ištremtas, gal trenktas.
Kinietiškų rožių eilėraščiai plaukia iš širdies.  
Keli milžinai sugriuvę,
Jų vietoj užaugs didesni.
Trijų prasmių vienu metu
Sprendžiu mįslę keturgyslę.
Štai taip vidurnaktį
Per patį vidurvasarį sapnuoju.
Neužtikrintas, kad egzistuoju.

2004 07 15