Dabar aš stoviu. Ir laukiu, tik nežinau, ar traukinio į nežinią, ar lėktuvo į dangų, o gal paprasto taksi namo. Šioje žemėje man nėra vietos, rodos viską žinau, kiekvieną kvėptelėjimą, kiekvieną atodūsį suprantu kaip reikšmingą.
Neapgausi manęs banaliais žodeliais, net jeigu manai, kad esu naivi: tu klysti, man tiesiog paprasčiau tokia apsimesti.
Aš stoviu ten, kur kiti pasirenka keliąį priekį ar atgal.
O aš vis dar stoviu. Laukiu. Ženklo.
Kuris nušviestų mano pilką kelią, mano blankų šešėlį ant žvyruoto kelio.
Aš laukiu kažkokio stimulo gyventi, įkvėpti naujo oro eiti pirmyn.
Bet man nesiseka, žmogau, padėk!
Aš per daug suklupau, per daug verkiau.
Kam?..

Juk mano transportas dar tik kuriamas, ir nesvarbu, kad degalai dar nesibaigė, nepaisant 17-os metų stažo.
Aš per daug gyvenu.
Man jau nebepatinka diena, nes ji man per ilga. Ir nakties nekenčiu, nes ji per trumpa.
O stotis?
Ji laikina, nes sulaukusi savojo, aš dingsiu.
Ir bus kitas keleivis su tiek pat klausimų.
Bet jis jų neras.
Neapsimoka.
Kur benuvažiuotum, visur negerai: suraukti veidai, dirbtinė šypsena...
Ir tikiesi kažko geriau kitoje stotelėje.

O ką veikti, kai JIS netvažiuoja, kai vėluoja?
Pokštauti su draugais? Sėdėti prieš saulutę? O gal pasinaudoti proga parūkyti?
Juk tik laukimas – didžiausia dovana.
Kai JIS atvažiuos, aš žinau – nusivilsiu.
Vis tiek nerasiu, ko man reikia.
Reikia daug: gražios išvaizdos ir paprasto vidaus.
Juk kelionė laukia tolima: vyras, vaikai, anūkai, senatvė, mirtis...
O aš neišblėsiu, aš vis lauksiu: tik nežinau, ar traukinio į nežinią, ar lėktuvo į dangų, o gal paprasto taksi namo.
Iki, mielieji mano žmonės. Kai pasieksiu tikslą, parašysiu Jums laišką.