Mano pasaulis besisukantis po kojomis,
Mano gėlės už nugaros.
Galbūt tu ateisi ir pasakysi, kad ilgėjaisi milijoną metų.
Galbūt krentančios žvaigždės kada nors puoš tavo plaukus.

Mano avytės besiganančios po pievas
Ir gauruotas šuo iškišęs liežuvį atbėgs.
Galbūt rudenio lapai ir pranyks nuo medžių šakų,
Galbūt tavo plaukai taps balti kaip sniegas.

Mano medžiai ir mano gėlės rankoje,
Mano upes ir ežerai tik tau.
Galbūt tu sakai, kad nori didžiųjų vandenynų,
Galbūt ir tai tau atiduosiu, ir pasakysiu:

Mano rankos ir kojos panašios į tavo.
Ir tu nusijuoksi, kaip tūkstantis saulės spindulių.
Galbūt pasakysi, kad ne tokį tu mane įsivaizduoji.
Galbūt ne kasdien aš būsiu geras.

Mano namai, dangus tik tau,
Tūkstančiai šypsenų ir kasdieniai gražiausi žodžiai.
Galbūt pasaulis ir ne toks, kokio trokšti.
Galbūt ir ne kasdien saulė šviečia tau.

Mano žodžiai ir darbai – prisimink, kai nebebūsiu.
Mano ir tavo besijuokiantys vaikai.
Galbūt bus dienų, kai tau skaudės,
galbūt bus ir ašarų, kurios vagos veidą.

Tik liks visa tai mano ir tavo širdyje.
Užaugę medžiai, nudažytos namų langinės,
Besiganančios avytės ir bėgiojantys vaikai,
Beribis pasaulio laimės pliūpsnis...