Tu - stebuklas, nes esi pradžia
Atminties, gyvybės, amžinumo.
Meilė, susikaupus Tavyje
Tamsoje man kelrode vis buvo.

Ir dabar, kai ilsis jau seniai
Ten, kalnely, Tavo geros rankos,
Aš jaučiu, kad netgi iš tenai
Tavo meilė vis mane aplanko.

Pajuntu, kai būna man sunku,
Tavo žvilgsnį, guodžiantį ir švelnų.
Rodos, sugrįžti senu taku
Ir paglostai mano galvą delnu.

Ir atgimsta žodžiai lyg gyvi.
Kur kalbėjai man ne vieną kartą.
Pajuntu, kad Tu su manimi,
Suprantu, kad vėl gyventi verta.

O tavoji meilė lyg gija
Nusitiesia į anūkų širdis.
Tuos žodžius, kur brendo Tavyje,
Jie iš mano lūpų šiandien girdi.