Kai 1989 metų balandyje kartu su kitais sąjūdininkais sodinome pirmuosius ąžuoliukus Lietuvos tautinio atgimimo Ąžuolyno Tautos vienybės giraitėje, sunkiai įsivaizdavau, kaip jie atrodys po dešimties, juo labiau po dvidešimties metų. Nemaniau, kad jie bus tokie aukšti, kad net apatinių šakų rankomis nepasieksiu, vien tik išlakų ir tvirtą kamieną galėsiu paglostyti. Žiūrėjau ir džiaugiausi, kad dar savo akimis galiu juos, tvirtuolius, pamatyti, galiu gėrėtis vienu iš gražiausių ir prasmingiausių mūsų Sąjūdžio laikų darbų rezultatu – Tautinio atgimimo ąžuolyne jau užaugusiais ąžuolais.

Ąžuolyno 20-etį apžvelgiant
Kaip prisimena Vitalius Stepulis, vienas iš Ąžuolyno sodinimo iniciatyvinės grupės narių, mintis surasti tinkamą vietą ir pasodinti ąžuolyną, kuris įprasmintų visuotinį tautos pakilimą bei pasiryžimą kurti naują, stiprią ir gražią Lietuvą, kilo dar 1988 metais po Sąjūdžio suvažiavimo. Į iniciatyvinę grupę buvo pakviesti specialistai parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kt. 1989 m. sausio 9 d. galutinai buvo parinkta ir sutarta vieta Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui Dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose.
Per žiemą teko ne tik ąžuolyno projektą parengti, bet ir galybę kitų sklypo parinkimo, dirbamos žemės iš Bartninkų kolūkio perėmimo, leidimo, derinimų ir t. t. darbų atlikti. 1989 m. vasario 10 d. tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“ buvo paskelbtas Ąžuolyno sodinimo iniciatyvinės grupės kvietimas, o balandžio 1 d. pradėti pirmieji sodinimo darbai ir taip kiekvieną šeštadienį iki balandžio 22 d. Per tris savaitgalius vietoj numatytų 27 ha, buvo apsodintas 30 ha plotas ir pasodinta apie 8000 medelių, iš kurių per 6000 prigijo. Talkose dalyvavo apie 3500 žmonių.
Šiuo metu ąžuolynas yra gerokai išplėstas ir bendras plotas sudaro apie 45 ha. Jame yra net 13 įvairių teminių giraičių: Tautos atminties, Vasario 16-osios signatarų, Represijų aukų, Vilkaviškiečių, Dr. Jono Basanavičiaus premijos laureatų, Tautos vienybės, Jaunimo, Pasaulio lietuvių, Knygnešių, Sąjūdžio Seimo beržų žiedas, Baltų, Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo Akto signatarų, Kovo 11-osios giraitė.
Be šių pagrindinių giraičių dar yra daugybė vardinių, atmintinų įvykių, proginių ąžuoliukų. Kur kitur po atviru dangumi lietuviams šventa ąžuolų kalba galima rasti parašytą kitą Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos permainingą istoriją, ją įprasminant augančiais ąžuolais? Tai tikrai unikalus ąžuolynas, kuriuo jau dabar galime didžiuoti ir kurį galima rodyti svečiams kaip tikrą nuolat atverstą ir gyvą Lietuvos istorijos knygą. Nuo 1998 metų Lietuvos Vyriausybės nutarimu Ąžuolynui suteiktas kultūros paminklo statusas.

Ąžuolyno tradicinėje šventėje
1998 m. balandžio 25 d. Ąžuolyne buvo pasodinta 20 ąžuoliukų 1918 metų vasario 16-osios signatarams. Nuo to laiko savo vardinius ąžuoliukus pradėjo sodinti ir Lietuvos nepriklausomybės kovo 11-osios Akto signatarai. Jau visas dešimtmetis, kai paskutinėmis balandžio dienomis tradiciškai važiuojama į Ožkabalius, į signatarų sueigą Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne. Ir svarbiausia, kad tą dieną čia renkasi ne tik signatarai, tai ne tik jų diena, jų šventė, bet ir aplinkinių gyventojų, Vilkaviškio savivaldybės bei Marijampolės apskrities žmonių šventė. Ir šį kartą erdvus dr. Jono Basanavičiaus memorialinio muziejaus – sodybos kiemas vos sutalpino visus lankytojus.
Šventės dalyvius sveikino Marijampolės apskrities viršininkė Birutė Kažemėkaitė, Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalis Stepulis, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ir kt. 20-ečio proga Signatarų klubo Valdybos nutarimu atminimo suvenyrais buvo apdovanoti Ąžuolyno sodinimo iniciatoriai, jo puoselėtojai, aktyvūs pirmieji sodintojai ir rėmėjai. Dr. Jono Basanavičiaus sodybos – muziejaus direktorei Rūtai Vasiliauskienei įteikta bendra Kovo 11-osios signatarų nuotrauka – plakatas ir Lietuvos valstybės vėliava.
Šventės metu Represijų aukų giraitėje buvo pasodinti aštuoni ąžuoliukai 1949 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracijos signatarams atminti, atidengti paminkliniai akmenys 1991 m. Medininkų užkardoje ir Rygoje žuvusiesiems atminti. Šventėje dalyvavo ir taip pat ąžuolus sodino Estijos bei Latvijos atstovai. Sodintojams talkino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kariai.
Džiugu, kad Ąžuolyno 20-etis buvo pažymėtas labai gražiu ir turiningu Lietuvos tautinio atgimimo Ąžuolyno draugijos leidiniu „Tautos ąžuolynas“, kurį sudarė V.Stepulis.
Kaip visada renginio svečius linksmino ir gerą šventinę nuotaiką palaikė Vilkaviškio saviveiklininkai, Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos moksleiviai.

Paglostyk savo ąžuolą
Jeigu kas nors svečio ar signataro kažkuriuo metu pasigesdavo, sakydavo, kad, matyt, nuėjo paglostyti savo ąžuolą. Ir tikrai, čia vienoje, čia kitoje giraitėje galėjai sutikti ne vieną garbų svečią, buvusios pirmosios Vyriausybės narį, žinomą menininką, rašytoją. Tik liūdna ir graudu, kai vis dažniau signataro ąžuoliuką glosto ne jis pats, bet našle likusi žmona. Elena Treinienė ilgai „kalbėjosi“ su Mečislovo Treinio ąžuoliuku, Milda Poškienė – su Petro Poškaus, o Daiva Karoblienė – su Antano Karoblio medeliais.
Kiekvieną kartą aplankau dar 2000 metais pasodintą ąžuoliuką, skirtą buvusiam Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos pirmininkui, šio krašto žemiečiui daktarui Leonui Kriaučeliūnui. Gražiai ąžuoliukas auga, stipriai kabinasi į Suvalkijos žemę, bus gražus paminklas iškiliam lietuviui, tikram patriotui.
Besikalbant su buvusio Ryšių ministro Kosto Birulio žmona ponia Nemira Biruliene, kuri apgailestavo, kad kažkas vos už metro nuo ministrui skirto ąžuoliuko pasodino kitą, abu pamatėme kitą, dar didesnio moralinio vandalizmo atvejį – du kartus perlaužtą šalia augusį ąžuoliuką, skirtą buvusiam pirmosios atkurtos Vyriausybės vicepremjerui Algirdui Brazauskui. Ir kam pakilo ranka per medelį suvedinėti sąskaitas?! Kokios žemos moralės turėjo būti žmogus, pakėlęs ranką prieš nieko nekaltą medelį. Ir kažin ar jo nuopelnai valstybei, Lietuvai tikrai yra didesni už darbus tų žmonių, kurių atminimą prisiėmė saugoti pasodinti ir augantys ąžuoliukai?
Važiavau į namus ir galvojau, kodėl prieš 20 metų Tautos vienybės ąžuolų giraitė taip gražiai auga, o lietuvių tautos vienybė nyksta. Suprantu, kad vienas nulaužtas medis – tik smulkmena, bet ji tokia nemaloni, taip sugadino visą šventišką nuotaiką. O norėtųsi, labai norėtųsi, kad Tautinio atgimimo ąžuolynas tikrai būtų ta vieta, kurioje lietuvis pasijustų kaip šventovėje, kurioje norėtųsi nusiimti kepurę ir apkabinti, paglostyti ne tik kiekvieną subujojusį ąžuolą, bet ir kiekvieną sutiktą žmogų. Gi kada nors gal būsime tokie gražūs, tvirti ir kilnūs, tokie, kaip ten augantys ąžuolai.

Ožkabaliai
2009 m. balandžio 25 d.