Naktį, kai visi snaudžia susisukę savo patalynės kokonuose, o plaukuoti augintiniai laksto mažuose narveliuose, mano spintoje jie pabunda. Vienas po kito. Patyliukais visi kartu praveria medines spintos duris ir padėję kojas ant šaltos žemės porele nubėga mano lovos link. Lipdami vienas ant kito pečių, užsiropščia į mano patalus ir savo mažom kojytėm nucipenę prie mano veido patikrina, ar tikrai miegu. Jie nebijo. Jeigu nemiegočiau, jie net nepabustų. Taip jau yra. Tačiau visada patikrina, ar vis dėl to mano akys neatmerktos. Tai jau tapo viena iš taisyklių. To nebūtina daryti, bet taip įdomiau... Vėliau praveria mano burną ir visi kartu įsižiebę savo stebuklingas lazdeles pasišviesti nucipena mano liežuviu. Jų kepurėlių viršūnės kutena mano gomurį. Nusileidžia mano gerkle, sutupia visi viename plotelyje ir laukia. Laukia dieną, mėnesį, metus. Bet sulaukia. Sulaukia tos akimirkos, kai pamatai princą ant balto žirgo, ir tada pradeda kutenti mano pilvą. Visi sako, kad tai drugeliai, bet aš žinau – tai tie maži nykštukai, naktį vorele aplankę mano kūną.