Gyvenu pažadėtoje žemėje.
Mano kieme Dievas, genėdamas
Šešėliais aplipusias šakas,
Vis nužvelgia patvory gulinčius
Šiltus kūnelius, kurie
Taip įmigo, kad net nekvėpuoja.

Ir visad įpusėjant nakčiai
Mėnulis veržias iš žemės,
Kaitindamas Dievo pėdas, kuris jau,
Matau, strykinėja tolyn, link horizonto.
Šventai nusikeikęs sako: Vaike,
Tai visai nėra pažadėtoji žemė!

Bet ryte vėl grįžta ramus.