Три смелых зверолова
Бродили целый день,
А вечером навстречу
К ним выбежал олень.

Один сказал: - Ни слова,
В кустарнике олень! -
Другой сказал: - Корова! -
А третий крикнул: - Пень!

Samuilis Maršakas, Три смелых зверолова


I

Dėmesio! Dėmesio!
Nesirodykit gatvėse!
Nekiškit nosių iš namų!
Varstykit langus, spynomis tramdykit duris!
Iš Mūsų Miestelio zoologijos sodo paspruko pavojingas ir žiaurus gyvūnas: pusiau žirgas, pusiau meškinas!

***

Žinoma, kad žvėris buvo atitrinkintas į Miestelį prieš gerą savaitę iš neatrasto, neįvardyto kontinento - grandinių gyslomis apraizgyta titano skrynia šokčiojo nuo baisūno trankymosi, kol galų gale buvo nugabenta į zoologijos sode paruoštą narvą. Kažkoks guvus vaikinas, spėjęs, jogei kaišioti raktus į spynas ir tuomet, skryniai atsivėrus, išdygti tiesiai prieš žvėries nasrus būtų užtikrinta savižudybė, liepė ruošti lazerines patrankas. Šios lengvai, nė vienam žmogui nelendant į uždarytą narvą, perrėžė titaną, ir dvi dėžės pusės, nuspirtos siutu alsuojančio žvėries, žvangtelėjo į grotas.
Ir štai garsusis monstras - pusiau lokys, pusiau žirgas, neseniai atrastas vienintelis savo padermės atstovas - tą įsimintiną dieną atsidūrė čia, Mūsų Miestelyje, prieš smalsumo sklidinas žiūrovų akis.
Priekinė gyvūno dalis, grakštaus, baltakarčio, tarytum nuo herbo nuplėšto žirgo pusė, pašėlusiai žvengė ir kaukšėjo ratu. Paskui ją, nerangiomis letenomis repečkodamas per grindis, vilkosi purvinas lokiškas paskuigalis. Žvėris blaškėsi po atsivėrusį menkutį pasaulį be atodairos - kad būtumėt girdėję, kaip skambiai virpčiojo talžomi plieno virbai!..
Susižavėjimo šūksnis, išsiveržęs iš stebėtojų lūpų, pakibo virš minios tarsi debesis: anąkart joks niurzga nereikalavo grąžinti pinigų už bilietą, o ši aplinkybė, patikėkite, itin iškalbinga. Iš tikrųjų niekada Mūsų Miestelio gyventojai - karjeros, skalbinių ir sekso užguiti pilietukai - nematė nieko panašaus, nieko baisesnio, keistesnio ir labiau kurstančio vaizduotę už paslaptingąjį žvėrį, pusiau žirgą, pusiau lokį.

***

Netrukus po įkalinimo atsiskleidė įsidėmėtinas paradoksas, kurį daugelis numanė, bet retas drįso skelbti kaip rimtą dalyką: žvėries nedomino nei narvas, nei apstulbę žiūrovai, anei šalimais besivoliojantys lazerio suplėšytos skrynios likučiai; maža to, jie būtybės netgi netrikdė.
Vienintelis veiksnys, lėmęs gyvūno siutą, iš teisybės buvo jo paties keistas organizmas: mat lokiška žvėries pabaiga vis stengėsi sučiupti priekinę pusę - vadinasi, žirgą. Abi dalys, kurioms gyvuliško proto nepakako išmąstyti, jog vien meškino letenos ir pusė pilvo nesuris arklio, vis sukosi ir bėgiojo: bukaprotis laimikis bei neapsiginklavęs medžioklis.

***

O vidurnaktį, kaip skelbta, keistasis žvėris ištrūko.
Narvas, plieninė amžinybės taisyklė, neišlaikė žvėries jėgos, o gal jo nirtulio didybės, driokstelėjo lediniu žvangesiu ir pabiro trūkusiais virbais.
Zoologijos sodas tą akimirksnį jau būta uždaryto, sargas knarkė apglėbęs grapos butelį; tačiau žvėries laisvės aidas nuvilnijo per visą Miestelį ir pasiekė kiekvieno miegančiojo bei būdraujančiojo ausį.
Pusiau žirgas pusiau lokys paliko narvo palaikus ir keldamas dulkes nulėkė per zoologijos sodą.
Dar nebuvo pasiekęs pagrindinių vartų, o Miestelis jau gaudė sirenomis. Malūnsparnių žiburiai nutėškė grindinį krauju. Žmonės kaišiojo veidus pro langus, paskum, nugąsdinti gatves užplūdusios panikos, dingdavo miegamųjų tamsose, skambiai trinktelėdavo langines. Policininkai sukaitę pūtė švilpukus, tačiau darė tai įsliuogę į žibintus, su siaubu spoksodami žemyn.

***

Miestelio merija, ilgus metus gyvavusi vien asignacijų leidyba, chuliganų areštais, duona bei žaidimais, ištrūkus keistajam žvėriui pasirodė nenuginčijamai bejėgė, tad valdžios svertai, drėksdami delnu odą, išsprūdo pareigūnams iš rankų.
Režimo transformacija švystelėjo tiek ūmi, kiek natūrali: jau kitąryt po Žvėries išsilaisvinimo susibūrė Taryba, iš merijos išplėšusi visas Miestelio administravimo teises, privilegijas bei prerogatyvas. Nors (čia Tarybos narių požiūris sutapo) tokie mažmožiai geriausiu atveju tereikalavo atsainaus skubančio žvilgsnio; svarbiausias tikslas esanti keistojo žvėries medžioklė, ir jos neturi užgožti nei sienos statyba, nei prabangi egzekucija.
Į pirmąjį Tarybos posėdį atskubėjo septyni medžiokliai: sugužėjo apleiston stalo teniso salytėn Miestelio centre. Teisybė, iki pirmojo susirinkimo jie nebuvo apie kits kitą nė žodelio girdėję ir apskritai nenumanė priklausysią kažkokiai tarybai. Be to, medžiokliai atvyko ne bendru susitarimu: krūvon juos atgujo visiškai skirtingi įsitikinimai bei minčių vingiai.

***

Vienas iš Tarybos narių buvo senis Imanuelis - stipena pilku surdutu ir kumštyje gniaužiama kipariso lazda: buožulo nelygumai bei įgumbos sakytum pratęsė tęva plaštaką išraizgiusias gyslas, tad atrodė, kad Imanuelis į grindinį ramstėsi iš peties dygstančią šaka. Bet lai seniokiškas stotas jūsų neapkvailina: Imanuelis pirmas pasiekė salytės duris ir stabtelėjo tik išvydęs atidundant kitus tarėjus. Jis kilstelėjo lazdą virš galvos ir įsuko tartum svaidyklę, pasiruošęs smūgiais apipilti atgarmančią bandą. Mat Imanueliui nė nekniostelėjo, jog Tarybą gali sudaryti ne jis vienas. Pasiklausykit! Senis Imanuelis sukorė ilgą kelią, nes tikėjo valiosiąs padirbti tobulą narvą keistajam žvėriui; senis Imanuelis buvo įsitikinęs, jog narvas ne tik tarsi pelėkautai sučiups žvėrį, bet ir sulaikys grobuonį amžiams. O išvydęs artėjant šešis nepažįstamus tipus, išstypėlis juos palaikė paprasčiausiais abrekais, ir iškėlė lazdą kautynėms.
Po sekundės švilptelėjęs lazdos galas nusileido ant Volocho, pirma visų skuodusio zoologijos sodo direktoriaus, kaktos. Nelaimėlis Volochas - irzlus namisėda, ir kitaip susiklosčius aplinkybėms, kažin ar užsigeistų brautis Mūsų Miestelio vadovybėn; tačiau nūnai netgi jautė tam pareigą, nes vylėsi medžiodamas Žvėrį atkurti pašlijusią senojo zoologijos sodo reputaciją. Antraip, svarstė Volochas, įstaiga bus uždaryta, o ateities kartos ją minės keiksmais ar spjūviais. Todrin Volochas ir skubėjo Tarybon, o pusiaukelėje jį pradėjo vytis įtartinų žmogystų penkiukė. Lyg to būtų maža, prie pat paradinių salytės durų jam lazda dar sušėrė kažkoks sužvėrėjęs senis. Šitaip dalyvavimas Taryboje Volochui prasidėjo gumbu.
Penkiukė, pabaidžiusi Volochą, iš tiesų buvo likusi Tarybos dalis. Dumdama Miestelio centran, ji šnopavo, stumdėsi ir šūkaliojo praeiviams. Iš teisybės stumdėsi daugiausia dručkis Pingvinas, o šūkaliojo juokdarys Tilis - patys triukšmingiausi ir šiaip triukšmingos Tarybos nariai.
Pingvinas, iš esmės apolitiškas ir apatiškas storulis, kiaurą gyvenimą dirbo veidrodžiu blizgintoju. Jis blizgino veidrodžius lūšnelėse ir rūmuose, ir už tas iškilmes kaulijo nemenkus pinigus. Keistuoju žvėrimi ne itin domėjosi ir apskritai nebuvo įkėlęs kojos zoologijos sodan. \"Tik šventpaikštis gali švaistyti asignacijas tam, kad į jį kažkas paspoksotų pro grotas,\" - mėgdavo kartoti Pingvinas. Bet andai lemtingąją žvėries išsilaisvinimo naktį dručkis susapnavo karalių Midą, šveičiantį veidrodį kažkokios užeigos tupykloje. Sapną palaikė dangaus siųstu ženklu: išvirto iš patalo, spitriai užsitempė fraką ir nurūko prie stalo teniso salytės, visa taukais apskretusia širdim trokšdamas sučiupti žvėrį...
Pajacas Tilis priklausė senoviniam, nūnai beveik išnykusiam juokdarių ordinui. Kaip ir kiekvienas ordino brolis, Tilis pasižymėjo piktu bruožu - jis juokėsi iš visko. Vičvienaitis apribojimas: kad daiktą ar reiškinį galėtum pašiepti, privalai būti su anuo susidūręs ir išmanyti. Kadaise Tilis keturias savaites nesudėdamas bluosto praleido prie mirštančios motinos patalo - o senutę palaidojęs brūkštelėjo apie tai feljetoną. Įsiplieskus karui pasiprašė savanoriu į priešakines linijas... tam, kad vėliau humoreskoje ištyčiotų sviedinio sudraskytą jefreitorių. Tilis net buvo įsikūręs maro apsėstame mieste, kasryt padėdavo duobkasiams iš vežimų versti lavonų krūsnis, galiausiai liko paskutinis gyvas žmogus... ir tučtuojau suskrebeno eilėraštukų ciklą, \"Žydintys bubonai\". Tačiau apie Žvėrį Tilis ničnieko nežinojo; keistasis žvėris visiems atrodė neperkandamas, vadinasi, jį išjuokęs Tilis pagrįstai jaustųsi sutvėręs šedevrą. Taigi juokdarys pasišovė būti tarėju, galima sakyti, iš retos dorybės - žingeidumo.

***

Prie Tarybos prisidėjo ir Operos vaiduoklis. Tikslas, dėl kurio vargšas kompozitorius nusprendė medžioti Žvėrį, statistiškai banalus: jis lemia daugumos vyriškių daugumą poelgių jau nuo penkiolikos metų. „Gyvenu dėl moters,“ – dūsaudavo Vaiduoklis, o pašnekovai atrėždavo, kad tai - anoks gyvenimas. Tuomet Vaiduoklis įtūždavo, nusidangindavo į Operos rūsius ir ten raitė natas. Savo būtį vaiduoklis dėliojo ant neregimų svarstyklių dviejų lėkštučių: dešinėje kaupdavo visa, kas artina mylimosios širdį, o kairėje likdavo kliūtys, kur trukdė jąją užkariauti. Pavyzdžiui prancūziška svogūnų sriuba keliaudavo ant kairės lėkštutės, muzika - kartais ant dešinės: nelygu kaip parduodami bilietai. Nuskardėjus žiniai apie ištrūkusį žvėrį, Vaiduokliui kvoštelėjo, kad jokia mergina neatsispirs vyrui, pabaisą sučiupusiam. Ir šit nelaimingasis įsimylėjėlis, palikęs rūsio jaukumą, strimgalviais puolė į gatvę...
Pateko į Tarybą ir Arnoldijus Specnaizeris, mokslininkas utopistas, pozityviosios stadijos šauklys. Tačiau apie ši žmogų nėra ko daug pasakoti. Rasi vienintelė įdomi Arnoldijaus savybė - chroniškas polinkis iš senovinio muškietono pro langą pliekti į benamius katinus. Tačiau pats pozityviosios stadijos šauklys nuo visuomenės tai kažkodėl buvo linkęs slėpti. Apskritai Arnoldijus tarėsi įsirodęs, jog visas kosmosas susitvėręs iš funkcijų. Funkcija - medis, suoliukas, mėnesiena. Keistasis žvėris - irgi funkcija. Ir save Arnoldijus įsivaizdavo kaip funkciją. Be to, ilgainiui kaip funkciją Arnoldijų ėmė įsivaizduoti ir aplinkiniai: kada panorėję prastindavo, primesdavo reikšmes arba daugindavo iš nulio.
Dar Taryboje atsidūrė Michailas Antonovyčius, pilietis niekam nepažįstamas ir nepasižymintis politiniais gabumais. Užtat mokėjęs šauniai nusipjauti ir pasakyti „ek!“

***

Troškioje salytėje karaliavo prieblanda. Langai buvo užmazgoti kalkėmis: pasaulis anapus sienų glūdėjo apsėstas tiršto rūko. Pilka šviesa sruvo ant prišnerkštų grindų bei akmeninio teniso stalo, jos spinduliuose maudėsi pakampėse suverstos statinės ir rūdijantys gelžgaliai, skersvėjų blaškomi dulkių kamuoliai. Išmuštakiai šviestuvai karojo palubėje, vos suposi ant juodų elektrinių gyslų. Apskritai salė atrodė it nespalvota griuvėsių fotografija, persmelkta dūlėsių ir nužudyto laiko smarvės.
Ir čia, išplėšdama duris, su bilsmu įriedėjo Miestelio Taryba, narsių medžioklių septynetas. Atsitrenkus į sieną, salytė sutirtėjo, suvaitojo, ėmė trupėti tinkas. Žmonių gniužulas iškriko, bloškėsi į skirtingas puses tarsi šukėmis pažirusi vaza. Kurį laika, numanu, jie ničnieko nesuprato ir žiurksojo kits i kitą piktai nustebę. Volochas, trindamasis ant kaktos išaugusį gumbą, dėbčiojo į Imanuelį.
Pralėkė gera valanda, kol medžiokliai susivokė, ir, jeigu ne susitaikė su daugiavaldyste, tai bent suvaidino atlaidų konsensusą – visi atsirideno po metalinę statinaitę ir susigrūdo už teniso stalo.
Tuomet Imanuelis, nutaikęs trapų romos akimirksnį, pakilo - kaukštelėjęs į grindis lazda, šitaip prakalbo:
- Ponai! Netikiu, jog kuris iš jūsų, nūn sėdintis prie stalo, nebūtų girdėjęs baisingos naujienos, anąnakt sukrėtusios Mūsų Miestelį. Iš plieninio narvo ištrūko keistasis žvėris! Taip, deja, tenka kalbėti be užuolankų ir nesigriebiant eufemizmų. Kas yra keistasis žvėris? Jis neturi lotyniško vardo bei tėvavardžio. Pozityvistai neigia jį egzistuojant, o hermeneutikams jis kelia šleikštulį. Jis yra unikalus ir nepažinus - ir todėl mirtinai pavojingas. Vis dėlto jis tikras, nes šiuo metu leidžiasi per gamyklų džiungles ir dunda darbininkų rajonų link... Taigi žiaurios teisybės šviesoje iškyla esminis, neatidėliotinas klausimas... Kaip pavadinsime mūsų tarybą?
Atsiliepdami sykiu pratrūko šeši balsai. Kiekvienas rėkė savo sumąstytą pavadinimą, kitų negirdėdamas ir nesiklausydamas. Imanuelis neskubriai pasitaisė akinius ir, mandagiai atsikrenkštęs, puolė cypti šaižiu moterišku falcetu, taip prisidėdamas prie kurtinančio chaoso...
Tądien jokio kompromiso dėl Tarybos pavadinimo prieita nebuvo. Užtat vakare visi tarėjai pajuto solidarizuojantį gerklų skausmą.

***

Ryte į antrąjį Tarybos posėdį medžiokliai susirinko perštinčiais gomuriais ir už stalo susėdo kimiai šnabždėdamiesi. Volochas lyg tarp kitko pastebėjo, jog Žvėris vis dar laksto gyvenamaisiais darbininku rajonais, bet tikslesnę jo buvimo vietą tektų burti iš kavos tirščių.
- Nagi nagi, iš kur tokie duomenys? - sukluso Pingvinas.
- Žvalgai, - kosėdamas aiškino Volochas. - Pranešė, jog viename bendrabutyje, moteriškajame korpuse, aptiko miegamąjį, kur pripėduota lokio.
- O kaipgi arklys?..
- O arklių ten ir taip pilna, - atrėžė Volochas. - Ypač kuinų.
Deja, pėdos, nors ir šviežios, esą niekur neveda, nes nutrūksta staiga, kažkur ties vyriškojo korpuso pradžia.
- Kaip ten bebūtų, - irzliai tęsė senojo zoologijos sodo direktorius. - Turėtumėme pasiskubrinti bent su Tarybos pavadinimu, nes šiuo metu primename nulėpausį, gaištantį tarp septynių šieno kupetų. Ir, kas bjauriausia, nė viena iš anų kupetų nėra keistasis žvėris.
- Teisingai! - kranktelėjo Pingvinas. - Aš irgi palaikau sumanymą Tarybą pavadinti \"Aisbergu\"!
Imanuelis sudrebėjo.
- \"Aisbergas\"? Gal pakvaišote? Mus palaikys sionistais!
Pajacas Tilis, iki šiol tylomis žaidęs juokdario kepurės bumbulais, gardžiai nusikvatojo.
- Po šimts, pritariu! Prieš sionistus, žinoma, nieko neturiu; tačiau jei pasiskelbsime \"Aisbergu\", mus paprasčiausiai nuvers. Nuo trijų dalykų liaudies neišgydysi: pogrindžio, pagirių ir pogromų.
Kilo visuotinis šurmulys: gerklių skausmas liko užmaršty.
- Tai ką? Palikt Taryba be pavadinimo?!
- Pavadinimą siūliau vakar.
- Tas jūsų pavadinimas niekam tikęs: aš jo netgi neprisimenu!
- Išties! Maniškis buvo geresnis.
- O jūs ten, Volochai, apskritai užsičiaupkit. Kas paleido keistąjį žvėrį, a?
-...
Nesutarimai būtų tęsęsi iki paryčių ir šįsyk peraugę į muštynes - jeigu išganingą akimirką nebūtų pasigirdęs Imanuelio lazdos trinktelėjimas.
- Tylos! Yra idėja!.. Nusiramdykit gi!
Neįtikėtina: medžiokliai pakluso.
- Manau būsiant geriausia, - iškvėpė Imanuelis. - Tarybai suteikti visus septynis vardus. Taip niekas neliks nuskriaustas.
Ovacijos nesuošė.
- Na, brangusis, čia jau kažkokia entų giria išeina, - paprieštaravo Tilis. - Nuolatos plakti liežuviu septynis vardus... Be to, gatvėse neprigis - demosas žodžio nemėgsta.
Imanuelis pakratė galvą.
- Jūs klaidingai supratot. Siūliau, jog kiekvienas šauktų Tarybą kaip tinkamas. Juk svarbiausia, kad susirinkimas būtų pakrikštytas, o jau kaip - šit žmogaus asmeninis reikalas.
- Ar tai reiškia, - nudžiugo Operos Vaiduoklis. - Jog medžioklius galiu vadinti savo širdies damos Nastios F. vardu?
Imanuelis linktelėjo
- Žinoma! Tik nedarykit to perdėm garsiai: įžeisite kolegų pasirinkimus.
Vis paniurnėdami tarėjai ėmė pamažėl pritarti Imanuelio sumanymui. Galų gale priešgyniauti liko tik senojo zoologijos sodo direktorius Volochas.
- Nonsensas! - pareiškė jis. - Taryba su septyniais vardais – tai Taryba be vardo. Palaida bala! Kur matyta, kad Miestelio aukščiausiąją instituciją tūlas pasmirdėlis savaip algotų. Ponai, gerbkime papročius!..
- Papročiai? Papročiai kaip išsivadėjęs alus, - nukirto Tilis. - Gerti neskanu, tik išmesti gaila.
O Michailas Antonovyčius pasakė „ek“ ir nusispjovė. Ir tokiu būdu - nesuklysime pažymėję - padėjo ryžtingą tašką vaidams dėl Tarybos vardo.
Tuo metu už kalkėtų langų išsiliejo vakaras; pamėkliškai ištižę sudvėlavo aikštės žibintai. Triukšmas lauke aptyko, virtęs pavienių praeivių žingsniais, tolstančiu kaukšt kaukšt į tašytus akmenis. Pingvinas stryktelėjo ir pareiškė, jog metas vėlus, tad susirinkimą vertėtų baigti.
Tarėjai ėmė skirstytis.