* * *

žinau, kad skauda,
bepjaudamas šakas
aš topoliui galvojau:
nes tu ne toks,
kaip noriu aš,
ir toks užaugęs,
kad saulę man užstoji
ir man skaudėjo,
kai mokė
pirštus lenkti
nuo savęs,
bet įpratau, išmokau
apsimest

kad kas nors
sudraudęs
būtų mano ranką:
žmogau, ar tu širdies
išvis nebeturi?

kiek kilnumo
medis turėjo -
žudikui
ranką
įtaisė

aš už tave pasimelsiu -
tik duok man alui -

aš maldos neturiu -
tu alaus

kokie mes turtingi
Ražas

2009-04-24 12:59:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-04-24 17:45:58

Medžio ir žmogaus kalba - nuoširdus gailestis ir atsiprašymas.

Vartotojas (-a): Takažolė

Sukurta: 2009-04-24 14:50:41

Labiausiai patiko pirmoji elėraščio dalis.

Vartotojas (-a): Žaneta

Sukurta: 2009-04-24 13:36:37

Ištiesų neturtai žmogų puošia, bet jautrus supratimas.