Velku naštą.
Kad ir tuščiom atėjau,
Bet taip pat išeisiu.
Į raidę įdėsiu save.
Man lengva ....
Rūsti lemtis,
Tarsi langas,
Ir nežinai ar praviras ?
Tikėjimas apkausto,
Be mechaniškų judesių,
Nes žmogus.
Raunu į priekį,
Su ugnele širdy,
Dievo palaiminta.
Pastangos nuvilkti pilkumo aureolę.
O našta,
It kryžius gulas.
Rūsti lemtis.
Nenoriu būt pilku.
Bent lašas genialumo gelbsti.
Į raidę įdėsiu save,
Nes širdy Hefaisto ugnis plevena.
Apgaubtas muzikos fono.
Gilus sukrėtimas nesenas.
Nors sušils pilkosios ląstelės.
Išties, tai smūgis į nežinią.
Paliesti savo naštą.
Ar ji tuščia ?
Tik foto praeitis.
Į nežinią,
Bet tai rūsti lemtis.
Aš tik mažas pilkasis,
Kupinas meilės sviedinio.
Atominis sukrėtimas.
Ak kartus meilės vaisius.
Ar jauti, tai gyvenimas....
Ilgesys kankina.
Eskadrilė laukia,
Ramaus proto įkalinta.
Ech ....
Makt,
Karti gyvenimo piliulė praryta.
2003 12 04
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-23 23:17:40
Čia labiau jausmų pasaulis - ne poezijos. Tiesa, kūrinio antroji pusė ir pabaiga labiau patiko: ji gyvesnė, randasi nesustabarėjusios frazės.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-23 19:56:48
"Į raidę įdėsiu" - keisčiau į "raidėn įdėsiu save", kad nebūtų į...į.
"Raunu į priekį" - buitiška.
Pavieniai apmąstymėliai, nuotrupos.
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-04-23 19:25:40
Savotiška.Prasminga.Patiko;)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-04-23 19:24:26
Bravo. Tikrai puikus kūrinys aš sužavėta. Viskas taip ryškiai nutapyta. Ačiū.