Ar Tu prisimeni? Kada buvau maža mergaitė,
Lakstydavau aš pievoj tarp gėlių,
Vainikus pynėm, drugelius ir žiogus gaudėm –
O kas aplinkui darės, rodės nesvarbu.

Man taip patikdavo gulėti pievoj ir žiūrėt į dangų!
Klausytis, kaip čirena vieversiai.
Kokia palaima, o Dieve, tai tikra palaima,
Kai vaikas jaučiasi laimingas ir saugiai.

Tu stengeisi įskiepyt meilę gamtai, paukščiui
Ir žmogui, nepriklausomai, koks jis yra:
Protingas, aprūpintas, laimingas
Ar tik vargšelis, kuris nesusigaudo savyje.

O, kad aš jausčiau sieloje pilnatvę,
Išmokei supratimo, pagarbos, darnos,
Mokėjimo atleist, nors faktai šauktų –
Negalima, nevertas atleidimo, ne!

Dėkoju, Mama, už suteiktą gyvybę, meilę,
Už laimę, kad esi šalia.
Gyvenimas beribis, jeigu
Mes visą tai nešiojam savo širdyje...