– Viskas gerai, Leila, čia tik sapnas, miegok, – nusišypsojo jis.
Bet Leila nebenorėjo miego. Tebuvo šešta valanda ryto, kai mergina susirinko daiktus, sugrūdo viską į kuprinę ir išgėrusi stiklinę šalto vandens išvažiavo namo.
– Leila, kas buvo?  – iškart pasiteiravo tėtis.
– Viskas gerai. Gajus grįš vėliau.
– Ne, negerai. Pasakok.
– Aš tiesiog... Sapnavau baisų sapną. Ir labai norėjau namo, – mergina pravirko.
– Nurimk... Tai buvo tik sapnas.
– Žinau, – atsiduso ji.
Nusivilkusi dar drėgnus drabužius ji atrėmė nugarą į šiltą radiatorių ir ėmė rašyti. Atvertusi gerokai apsitrynusį dienoraštį Leila bandė atpasakoti visus šios savaitės įvykius. Berašydama nė pati nepajuto, kaip nuovargis įveikė ją, nepajuto, kaip dienoraštis išslydo ant grindų, kaip po radiatoriumi nuriedėjo pieštukas, galva atsirėmė į sieną, rankos nusviro žemyn, o akys, išplautos sūraus vakarykščio lietaus, užsimerkė.
Kai Leila pabudo, tėtis jau buvo darbe. Gajus dar nebuvo grįžęs, kur Vytė mergina ne per labiausiai domėjusi. Atsistojo, patrynė ranką skaudamą kaklą, nusičiaudėjo ir surinkusi išmėtytus daiktus bandė įvesti savo kambaryje tvarką.
Iš po radiatoriaus ištraukė pieštuką ir pabandė prisiminti, ką ji su juo veikė. Galvoje buvo tuščia, kol švystelėjo vieną mintis – dienoraštis. Leila apsižvalgė.
Įpykusi ir gerokai sunerimusi ėmė ieškoti. Pasilenkė po lova, išvertė visus stalčius, iškuitė lentyną... Apimta nevilties mergina atsirėmė į sieną ir pravirko. Lėtai susmuko ant grindų ir bandė save įtikinti, kad ji nėra beviltiška. Nors puikiai jautė, kad tokia ji ir buvo.
Mergina bandė užgniaužti visą tą neapykantą Vytautei. Ji puikiai žinojo, kad niekas, net smalsusis Gajus nė už ką nebūtų ėmę jos dienoraščio. Niekas be Vytės negalėjo to padaryti.
                        Nusišluosčiusi ašaras Leila trenkė kambario durimis ir įbėgusi į Vytautės kambarį ėmė mėtyti daiktus. Dar niekada ji nesijautė tokia įpykusi, tokia įsiutusi.
– Džiaukis, kad tavęs čia nėra, nes plikom rankom pasmaugčiau! – murmėjo kratydama jos drabužius. – Oi džiaukis, oi džiaukis... Negana, kad per tave netekau mamos, tai dar dabar ir manęs nori atsikratyti? Pavydi man tėčio? Ne be reikalo maža būdama tave žiežula vadinau...
Leila nuleido rankas. Kambarys atrodė siaubingai. Visi daiktai buvo ištampyti, išmėtyti, net nuotrauka buvo sudužusi. Mergina galvojo, kur dar jie neieškojo, bet viskas atrodė išieškota. Bet mintis, kad tai ne jos darbas, taip pat buvo negalima. Tėtis niekada taip nepasielgtų, o Gajaus tikrai nebuvo namuose. Leila jautėsi kalta.
O jei tai ne Vytė? Kaip ji pasiaiškins? Ką ji pasakys? Į akis vėl suplūdo ašaros. Leila paleido iš rankų vilnonį megztinį ir prisėdo ant lovos.