Sapne man šaukėsi
klevų baltumas,
bet juodas debesis
prapliupo mirtimi.

Balti negyvi kūnai
suguldyti vežime,
kalne kelmai ir šaknys
po žeme
man sopuliu sapne kalbėjo.

Dangus nerūstavo, tylėjo.
Rudens alsavimu pakvipo,
jau pirmas auksas
žemėn krito.

Supratau, jog iš dausų
klevų baltumas šaukėsi manęs
paliudyti kančios didumą.
Pakvipo dūmais
iš nesančios laužavietės,
krosnies, ugniakuro
išblėsę plėnys atminties
nebeįžiebs jų balto didingumo.

Ilgėsiuos jų ant kelmo atsisėdęs,
vien aidas ir šešėliai,
pėdos
nuo kalno vedė prie vandens.

Brydė tylėjo,
žiogas,
giesmę baigęs,
pievose iš išgąsčio tirtėjo,
vežėčioms dardant akmeniu.

Koks baltas rudenio dosnumas!

Užkimęs kovarnis burbėjo
kalne, skaičiuodamas rieves:
o, broli, varganas keleivi,
dausos taip toli –
ten, už skaistyklos,
pragaro mašinos
sudarkė balto kūno didingumą...

O, broli, pameni,
jauti dar skonį
jųjų kraujo:
saldus, gaivinantis,
išgremžęs žaizdą,
parklupęs skanavai.

Ūglis žilvičio
pavasarį –
kartus, gleivėtas,
švilpynę jojo kūno meistravai,
garsais dar negirdėtais, bet liūdnais
skambėjo paupiai.

Išėjęs neišėjęs,
grįžęs nesugrįžęs
vaikystės rojaus platumų
gyvybės baltas gurvolėli,
sakyk,
į ką tu panašus?

Vien nerimu pritvinkę mintys,
ties bedugne dažnai stypsau,
liūdesio gilaus apimtas,
regėjau ten aš juodą kipšą
aklinoj tamsoj...

Iš kur tas baltas šauksmas
ties bedugne? –
užgesę ugnys lūgnių
sietuvoj,
geltonis išsiliejęs į beržus,
drebulės jau tirta –
bus išrengtos –
ir kalnas sudrebėjo
nuo trenksmų,
krito pakirsti
grubia oda aptraukti
kūnai jų balti
jau ne sapne...

Gomury įstrigo gužulas gaižus,
apyaušris išdūrė tamsą:
kas turi žūt, tas žus –
suplieksim ramsą
ant kalno keteros
lemties pašytom ir žymėtom kortom.

Balta naktim vėlė atklydo
per dilgėlių atolą,
nukrito dengęs šydas,
mergelės nuogos krūtys
spurdėjo tarsi balandės baltos,
delnais sugautos plakės...

Mėnuo, pro debesis prasprūdęs,
sidabrą žemėn bėrė,
sidabru klevus apliejo,
dangaus neregės akys
po vėlių kalną braidė.

Alyvų krūmo šlamesys
pažadino paukštelę baikščią,
lemtis ir vėl žymėtas kortas maišo,
ir vėlei kris lemtingoji korta.

Negersi jau daugiau sulos,
mėnulio neganysi,
atolu dilgėlių atklysi,
tyla apgirtęs čia raudos klausysies,

ir kai neregės akys praregės,
savęs paklausi:
iš kur gi ta šviesa
sapne, nes čia tamsa mieguista glaustos

ir virpina be galo įtemptas stygas –
bet kas? – iš bebalsės tolių paslapties
nežinia į artumą atsirangius,
prigludo lyg meilužė ant peties
ir gelia kaip angis išalkus.
Už tai, kad žmogus esu
ir kad su vėlėm dar artimauju,
Golgotos kalno esinys,
kad viltį dar laikau suspaudęs saujoj.

Kas gelia taip?
Koks lengvas liūdesys
paunksnėj pažado,
kuris nedžiūsta, bet nudžiūvęs,
aistringai kenčiantis išeis ir nesugrįš,
palikęs ilgesy vienatvę sūrią.

Kaip ašarą, įstrigusią gerklėj,
kaip laimę iš kančių vainiko,
sušvitus nežinia ir vėlei slėgs
didybe paslapties,
kurios įmint dar mirtingajam nepavyko.

Toks liūdesys neišsipildžiusios vilties
ir kelio ilgesys, kurs mirtingam užsibaigia,
sunyksta kūnas, bet prisikelt vilies
kaip žodis, kaip amžinybės aidas.

Kitos sielos šurmuly,
Golgotos kalno neįveikus,
kai pagaliau žinai:
gyvenimas –
melsva žibutė
rankelėj vaiko...

O sielos mira, sielos alpulys –
aistringai kenčiantį dievai aplanko,
erškėčio uogas darganos išlys,
bet skinant jas kraujuoja rankos...

Ir ko šis aklas, baltas šauksmas
ilgai nerimastingai sieloj švyti?..
Galbūt... galbūt klevais išaugsim,
kai nebeišauš mums Žemės rytas...

Žadėta Žeme, tu neapgavai,
žydėdama nemelavai:
kad ruduo 0 dosnus beribiai
vargšas,
kad stagarai sudribę,
pūvantys ims ir prisikels,
kai po speigų pusnys
vandeniu garmės,
ir Žemė, nuplakta ugnimi,
ims ir vėlei sužydės,

nepražystantis papartis pažadais:
jog trumpa naktis laimužę raiko,
jog rojuj gyvenai kadaise,
parūkęs čia kanapių tvaiko,
tapsiu vien dvasia –
bekūne švytinčia šviesa
po to lemtingo dūrio,
kai taps pasaulis aklina tamsa...

Tad būsiu čia dabar,
ant kelmo pasėdėsiu:
nežinia netrikdo jau daugiau,
kas buvo – aš žinau,
(galbūt esu kažką pamiršęs),
kas bus po tai, kai bus,
jei lemta – sužinosiu.

Kaip gera įsauly,
jokios gėlos
begęstant rožei ugniaveidei, –
galbūt ir šauksiu,
drožlių patalą kai klos –
kodėl, kodėl mane apleidai...

Iš kur beribis jaudulys?
Ir kas mane apleido?
Pasaulis – juslių kratinys,
bet vis slepia savo veidą.

Nesuprantu, kaip bežodis jaudulys
įaudrint gali mintį,
jusles peržengęs, į gyvastį įlįs,
privers kentėti kūną ir nerimti.

Nejautra sapno guoly,
iš balto šauksmo išsiveržti negaliu,
besparnis į bedugnę puolu,
bet prarajoj nei ankšta, nei gilu...

Didingas mano čia dabar
sėdėjimas ant kelmo:
aš savimi – čiuptuvais –
man duotais įrankiais
dvi begalybes kedenu –
kas už manęs ir tai, kas manyje,
dvi priešpriešos beribės maišos
ir tampa baigtine, nors ne tiesa, o tai,
ką aš sakau rašydamas,
kas tikra tampa netikra.
Kitaip aš negaliu, kitaip neduota:
mirtingas ir baigtinis kūnas –
tai, kas skleidžias už manęs
ir aš – eteris lakus, –
tos virpančios be jokio ženklo erdvės
į kūną veržiasi čia tapdamos,
čia nykdamos rauda.

ESU –
visa esmė,
sėdėjimas ant kelmo,
o kas beribis – žinot neduota,
bet visgi jį aš kedenu.
Rauda – vien žodžiai,
esmė – už jų...
O už jų –
?
begarsis šauksmas mano
baltas,
dar esu nebeturėdamas
lemtingo
MANO...
Saulėkalny tylu...