Kaip sunku nušluostyt nuo galvos, nuo kojų
Ilgesį, kur tyliai skruzdėmis rėplioja.
Vakare sutemus vėl iš naujo eiti
Per metus, per vakar užgyventą kraitį.
Tarsi bristum basas per rasodą žolę,
Mindytum daugybę skraidančių drugelių.
Gurgždesys toks keistas iki kaulų skverbias –
Ar beverta kulti seno laiko varpas?
Lyg už rankos traukia, lyg per širdį griūna
Žydinčiais viliokais apipintas liūnas.
Nejučia nuslydęs į vilionių gylį –
Kartais šitos bangos išsiūbuoja gėlę
Su kvapniais žiedeliais ir spalvingu sostu,
Kyla mano rankos ir skausmingai glosto.
Ir po to vėl tyliai laikas pasibėga,
Ir sutirpsta saujoj atminimų sniegas.