Plačiu rankos mostu nubrėžiau danguje vaivorykštę.
Atskleidžiau delnus ir paleidau mėlynąją paukštę.
Ji nuskriejo, atsisveikindama pamodama uodegos plunksnomis,
Tačiau po to apsigręžė ir sugrįžo.
Dar kartą apsuko ratą aplink mano galvą
Ir nuskriejo pro Vaivos juostos vartus.
Ir kažkas pasikeitė vaivorykštėje.
Tapo ryškesnė, ne, ne mėlyna, o oranžinė – vilties spalva.
Žinau, jog mėlynoji paukštė pas mane negrįš –
Ji pas žmogų atskrenda tik kartą gyvenime.
Ji išskrido kur čiurlena kalnų upeliai
Ar kur eukaliptų lapus skabo koalos.
O gal į drakono žvaigždyną – juk drakonas
Tai grožio, garbės ir gyvenimo prasmės simbolis.
Tačiau ta ryški oranžinė spalva vaivorykštėje,
Kurią paukštė išpiešė savo snapu,
Sugrįžta kiekvieną pavasarį
Su pirmais lietaus lašais.
Ir žengiu pro jos arką, ir gėriuosi ja.
Paukštė buvo teisi – reikia turėt viltį,
Kad ir oranžinę, bet ja tikėt.
Ir tada gal sugrįš mėlynoji paukštė...