Ar girdzi kaip vejelis savo plonais pirštais dalikotniai baladoja į langų ir kviecia priaic arciau. Saulalė lyg bijodama, pamažu praveria savo miegamo duris, ale gal nenorėdama pasrodzyc užmiegotom akim, vėl jas užsidaro.

Pavasaris meiliai jų kviecia pasvaikšcioc po žemį, jis pasilgis jos šypsenos, žybsincių akių, linksmo juoko. Jis žino, kad cik saulė gali suceikt jam sylos, sunkioj kovoj su aršiu, pirščiniuotu žiemu.
Žiema dziaugias, ji vis labiau spardos pasikvietus šiaurį, straigo baltus mažiukus kamuoliukus, ruošias nepacduoc pavasariui, katras tep sunkiai dūsauna, seikis nugalėc jį ir dar ilgai ponauc.

Saulalė lyg per sapnų girdzi pavasario pamačies šauksmų. Neiškentus sušuko: "Aš atainu, laikykis!" Ji gi žino, kad jos vienas žvilgsnis susciprins jam sylas ir sušildzis sušalusių žemės širdzį. Išgirdis saulalės raginimų nepasduoc ir pajutis spindulėlių glamonį, pakinė savo pkcį kap galiūnų žirgų, insikabino in vėjo plaukus, pradėjo ardzyc kasas, draskyc žiemos rūbus. Buvo strošna kova. Žiema pasmetė ir šiaurys išsigando. Pavasaris saulalės raginamas, mėtė žiemos parėdų lopus po laukus ir kalnelius. Ciktai klonėse dar bolavo žiemos marškinių dzidesnės palos.

Saulalė lyg sarmacinas žiemos nuogumo, ale visciek pamazu prasklaidzia dangaus pilkų sermėgų ir parsiuncia pavasariui dar daugiau mylavimu ir vėl apsisupa debesų skraisti. Pamyluotas, pabuciuotas, galis daugiau sylos, jis vėl stoja in galucinį mūšį, ba žiema vis dar spardos ir nepalaidz iš savo nagų žemės. Žemė viskų jaucia, jai sunku, ale padec negali ir laukia iš pavasario pamačies. Ji storojas kaip gali. Cik pajunta neapsakomų troškulį. Dairos, ieško nor lašo vandenio. Niekur nėra, sunku daros pavasariui. Tai macydama saulale be jokio stroko pasiuncia in žemį savo spindulius, katrų šiluma išcirpdo ant stogų, ant kraigū ilgus žiemos pirštus, sidabru lakuotais nagais, katrais vis dar laikės insikabinus. Žiema iš dzidziulės zlastcies pravirksta, jos ašarom socina pavasaris savo troškulį. Saulė dziaugias padėjus savo mylimam, o žiema užlaidzia savo sostų pavasariui.

Šiarys vėjas iš stroko paskavojo debesyse, katrie nuslinko už laumės juostos, o saulalė pakvietė pietų vėjelį, kad padėt pavasariui budzyc žemį ir žmonis. Jis plonais pirštukais baladoja in namų langus, kucina žemės smilkinį, nori jų prajuokyc. Žemė ir paci storojas pakelc juodas blakcienas, pažiūrėc gražiom akim į dangų, ale snaudulys vis dar jas lipdo. Supranta žemė, kad reikia pradėc naujų gyvenimų. Dar trupucį užsimerkia, cik neilgam. Scipriai pasraivo, nustumia kas dar buvo žiemos liky ir keliasi. Ji dėkavoja saulalai, pavasariui ir pirmiausia pakloja žalių patalėlį "jaunųjų guolį", o kad atrodzyt dar gražiau krauna pirmus pumpurėlius, katrie viskū rėdo lapeliais ir žiedeliais.

Pavasaris su saulali džiaugsmingai keliauna per mūsų gražų kraštų. Žmogau, iš žiedų vainikų, užsidėk ant galvos ir aukštai iškėlis rankas, dėkavok saulalai ir pavasariui, žemai nulankdamas galvų pasrėdziusiai žemei, dainuok jai gražiausias dainas. Kap gražu, atverkit langus!