Pavasaris, bet gruodą aš jaučiu,
Vėlyvą, geliantį lig skausmo gruodą.
Atrodo, vedasi mane, paėmęs už pečių,
Sustiręs iš dienos į naktį juodą.
Ant pievų kilimai ir paukščių klegesys,
Jauna vyšnaitė krauna baltą žiedą.
O man nemielas palydovas šis
Šiurpoką rudeninę giesmę gieda.
Pabėgt nuo jo, nes kurgi jis nuves?
Ievoms karolius jau saulutė sega.
Išnyk, nenoriu, nebereikia man tavęs,
Vienišius beržas pievoj mina taką.
Praplėšęs debesį palyk, lietau,
Išlaisvinki mane iš šalto gruodo.
Jau rausta, bąla obelys, matau,
Pavasarį nereikia širdžiai grotų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-26 23:27:52
Gražiai iškalbėtas...
Anonimas
Sukurta: 2009-04-20 09:42:23
geruolis tokis :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-20 06:58:09
Balansuojantis ties jausmais ir poetinio pasakojimo.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-19 21:12:27
Bravo!..
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-19 19:58:50
kaip Mocarto "juodasis" svečias / dramatiškas/ :)
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-19 18:26:46
"Nereikia širdžiai grotų" - tiesa. Puikus, išbaigtas, nuoseklus.