- Leila, tu nesupranti.
- Suprantu, tėti.
- Ne, nesupranti. Aš tikrai ją mylėjau.
- Žinau.
- Ir nė už ką nebūčiau jos išdavęs.
- Žinau.
- Ji man buvo visas gyvenimas, gal netgi daugiau.
- Suprantu.
- Aš tikrai jai nelinkėjau nieko blogo, Leila!
- Taip.
- Atleisk man.
- Aš nepykstu.
- Pyksti, – tėvas nusuko akis nuo dukros ir užsidengė delnais veidą.
Leila priėjo artyn, atsargiai prisėdo šalia ir paglostė susikūprinusią tėvo nugarą. Įsitempusi ranka lėtai nuslydo languotais marškiniais žemyn, paskui nė neapsisukusi grįžo atgal.
- Nepykstu, tėti. Aš tik nesuprantu.
- Leila, aš nemoku tau paaiškinti.
- Tai kodėl Gajui moki?
Įsivyravo tyla. Tėvo smilkiniuose matėsi kraujagyslės.
- Nes jam paprasčiau viską paaiškinti. Jis tiesiog supranta mane.
- Bet aš nesuprantu.
Vytautė pastukseno į sieną. Abu staigiai atgręžė galvas į ją. O ji stovėjo su nauja pavasarine suknele, kuri vos dengė jos kelius.
- Vėliau pakalbėsim, Leila, – tėvas pabučiavo dukrą į kaktą ir apkabinęs Vytautės pečius išėjo pro duris.

Mergina paėmė nuotrauką nuo lovos ir įdėjo į istorijos vadovėlį. Dar kurį laiką delsė prieš jį užversdama, bet paskui staigiu rankų judesiu suplojo puslapius ir padėjo knygą atgal į lentyną.
Nuo grindų pakėlė sąsiuvinį ir jau ruošėsi imti pieštuką, kai suskambo telefonas. Leila atsitiesė ir priėjusi prie stalo atsiliepė.
- Labas, sesut, – nusijuokė Gajus.
- Labas.
- Girdėjau, su tėvu susibarei, – neramiai pasakė.
- Viskas gerai, Gajau.
- Tikrai?
- Taip.
- Prisieki?
- Prisiekiu.
- Tada gerai, – vėl nusijuokė. – Nors ne dėl to skambinu, – vėl juokas.
- Ir ko tau reikia iš mažosios Leilos? – išspaudė dirbtinį juoką mergina.
- Tavęs. Matai, aš netyčia nusiritau nuo laiptų ir man labai skauda koją. Geriau nepareiti namo. Būk gerutė, paprašyk tėvo, kad leistų mums nakvoti pas Gretą...
- Pas Gretą?!..
- Leila, maldauju. Tėvas mane užmuš, jei sužinos, kad nusiritau nuo laiptų.
- Na, pabandysiu, – atsiduso.
- Lieku skolingas. Myliu.
- Aš irgi tave, – sušnabždėjo Leila, bet Gajus nebeišgirdo.