Nuolat žvilgčiojau į parduotuvių vitrinas, norėdama įsitikinti, ar bjauriai atrodo sulyti, sulipę sruogomis ir varvantys mano plaukai. Vaizdas tikrai nežavėjo. Kiaurai permirkęs sijonas lipšniai vyniojosi aplink kojas. Kaip paauglė stypčiojau ant aukštakulnių batelių, visai suirzusi, kankinės veidu murmėdama kažkokias tantras ar mantras, trokšdama tiesiog pribaigti lietų. O šis visai nežadėjo liautis, tarsi tyčiodamasis iš manęs. Net nebandė užmerkti savo vandeningų, aptekėjusių, šlapių ir todėl goslių akių. Ne, ne, ne… Nesiliaus… Tądien jis buvo ne tas švelnus lietutis, atgaivinantis dulkėtą žolę ir medžius, kvepiantis pievomis ir tarsi dievas Dionizas girdantis saldžiu vynu besiskleidžiančius žiedus, arba viliojantis įsimylėjėlius tiesiog stovėti apsikabinusius ir šnabždėti lietuje tirpstančius prisipažinimus „myliu…yliu…liu…u“. Ne tas lietutis, kuris vilioja vaikus taškytis balose, leisti pasroviui laivelius, ar tiesiog „netyčia“ aptėkšti einančią pro šalį vešlių formų arba atvirkščiai – sudžiūvusią, iškamuotą dietų, piktą tetulę.

Jis buvo pritvinkęs rūgštaus, purvino vandens, panašus į išpampusį putlių debesinių formų, perkopusį šeštą dešimtį poną. Tikriausiai prisimerkęs žvelgė į mane ir krizeno dusliu kche-kche.

Atrodžiau apgailėtinai. Kaip ką tik išpraustas kačiukas. Šalo pirštų galiukai ir krėtė drebulys. Gailėjausi, kad nepasiėmiau megztinio. Be to, norėdama aplenkti gerą kelio galą, atsidūriau nepažįstamame Vilniaus senamiesčio užkampyje, kažkokioje siauroje gatvelėje. Apgriuvę namai stovėjo papilkėję, susigūžę ir niūrūs, permirkusiomis sienomis ir verkiančiais langais.
- Ir tu pamiršai skėtį?
Atsisukau. Man šypsojosi nežinia iš kur išdygusi nepažįstama juodaplaukė.
- Pamiršau… – draugiškai linktelėjau. – Gal žinote, kuri valanda?
Juodaplaukė kyštelėjo man prie veido mažą, laisvai ant riešo besisukiojantį laikrodėlį. Sumečiau, kad autobusas mane jau paliko, o kitas dar negreit. Sulėtinau žingsnį. Nepažįstamoji žingsniavo greta. Šlapias grindinys žvilgėjo. Nunarinusi galvą tyrinėjau sodriai pilkus, rausvus, dėmėtus gatvės akmenis. Ėjau tarsi kažko ieškodama tarp kanapėto grindinio plyšių. Norėjosi sušilti kokioje nuošalioje kavinukėje, kur niekam nerūpėtų mano šlapiai vištiška išvaizda, bet piniginėje… Ne, neverta. Mąsčiau vis dar ieškodama kažkokio protingo sprendimo, bet nei kulniukų monotoniškas kaukšėjimas, nei žvilgantys akmenys, nei grindinio plyšių zigzagas nesukėlė jokio minčių pagyvėjimo, jokios mintelytės neatsiuntė į galvą. Beliko laukti. Kaukšt-kaukšt, kaukšt-laukt, laukt-laukt… Juodaplaukė nei aplenkė, nei atsiliko. Ėjom tarsi būtume pažįstamos. Tiesiog kūnu jaučiau, kad mergina nuolat žvilgčioja į mane, norėdama pakalbinti ir nuolatos šypsosi. Jaučiausi nejaukiai.
- Aš čia gyvenu, – garsiai tarstelėjo Juodaplaukė, ranka perbraukė sulytą rankinę ir išėmusi raktus mostelėjo bromo link. – Gal užeisi?
- Ne, kad… ačiū…
Ji netikėtai įsikabino man į ranką:
- Užeik, pavaišinsiu arbata, sušilsi, – dar stipriau spustelėjo pirštais.
Pati nežinau kodėl, trūktelėjau pečiais ir nepažįstamoji vis dar spausdama ranką, lyg bijodama, kad persigalvosiu, įsivedė į vidinį kiemelį. Laiptinėje vogčiomis stebėjau jos baltas, ilgais pirštais rankas, kurios grakščiai nutūpdavo ant turėklo ir lėtai tarsi glostydamos kildavo porankiu aukštyn. Mergina nuolat gręžiojosi atgal, o juodi plaukai tarsi gyvatukės raitėsi nuo pečių per visą nugarą. Vengiau jos žvilgsnio, žiūrėjau į lietaus lašelius krentančius ant laiptų.
- Štai čia, – atrakino duris Juodaplaukė. – Užeik, apsidairyk. Aš tuoj atnešiu ramunėlių arbatos ir ko nors saldaus.

Šeimininkė dingo virtuvėje. Pamindžikavusi prie durų, nusiaviau batelius ir įėjau į kambarį. Kambarys buvo nedidukas, bet jaukus. Mažas grakščiomis kojelėmis stalelis kambario viduryje, knygų lentynos, pasieny nedidelė lova, užtiesta languotu apklotu, rausva staltiesėlė ir tokios pat užuolaidos. Langas be vaizdo. Jokių tolių, jokios augmenijos, jokių statinių… Viena, kas buvo matyti per langą – gretimo namo raudonų plytų siena. Kiti pasauliai – atskirti, o gal šis atskirtas nuo kitų, bet pasaulis čia buvo atskiras. Rodės, nieko ypatinga nebuvo šiame kambaryje, bet visgi kažkokia paslaptis glūdėjo be dulkelės stovinčiuose balduose, tarytum susigėdusiame dėl savo senoviškų kojelių stalelyje ir netgi knygų nugarėlėse. Šviesa sklido kambaryje, nors langas skleidė tik nedidelį jos srautą. Apsisukusi supratau: štai, kur buvo kambario langas! Į pasaulį. Gal net į kitus pasaulius… Didžiulis paveikslas ant sienos, kuriame nutapytas vaiskiai žydras dangus ir pūkiniai debesys. Daugiau nieko. Ta žydrynė traukte traukė į neaprėpiamas platybes, į nerealią viziją, tarsi į kitus išmatavimus, į daugiamates erdves. Norėjosi kilti, perskristi debesų pūką, sulysti į jų minkštumą ir atrasti ramybę, paslaptingiausią buveinę, atskleisti patį nežinojimą, surasti atsakymą, dar nežinia į kokį klausimą, tik labai svarbų, patį svarbiausią. Ir nusiraminti, nugrimzti į būseną, kai viskas aišku, kai viskas padaryta, kai egzistencija įprasminta tiesiog čia ir dabar. Bet tuo pačiu tas „čia“ ir „dabar“ nebeturi jokios reikšmės. Lieka nusmurgusios, apiplėšytos, apkarpytos sąvokos. O ir sąvokos virsta tik nuovokomis, spėjimais, pajautomis ar nuojautomis apie jų buvimą. Dangus viliote viliojo bėgti nuo realybės, nuo minčių, nuo savęs, pasiekti susitaikymą su esatimi, išnykti pačiame buvime ir tik girdėti, tik klausytis tylaus niūniavimo, smuiko garsų, besiskverbiančių į odą, į kaulus, užliejančių širdį. Girdėjau neįprastus sąskambius, kurie įsiveržė į realybę, bet jokiu būdu negrąžino manęs iš to katarsio. Melodija užvaldė mintis, rodės išsklaidė kūną į atomus, kurie padrikai sklandė patalpoje, bejėgiškai bandydami sueiti į visumą. Mistiška…
- Puikus paveikslas, ar ne?
Juodaplaukės balsas grąžino mane atgal. Ant stalelio garavo arbata.
- Jį nutapė mano draugas, – priėjusi prie lentynėlės atnešė įrėmintą jaunuolio nuotrauką.
Tamsios akys, blyškus veidas, stipriai suspaustos lūpos. Vaikinas man kažkuo priminė vienuolį – liūdną, bet tuo pačiu užsispyrusį, nepermaldaujamo žvilgsnio, visažinį.
- Mes buvome kartu. Čia gyvenau su juo.
Supratingai linktelėjau.
- Dainuojančius debesis jis nupiešė man.
- Dainuojančius?! – nustėrau.
- Na, aš girdžiu… Kartais, žinoma… Žiūrėdama į juos girdžiu smuiko melodiją. – Ji šyptelėjo ir išraudo.
- Niekada nemaniau, kad jis mane paliks. Kvailai vyliausi… – ji vartė rankose nuotrauką ir virpančiais pirštais čiupinėjo rėmelį. – Jei tik būčiau galėjusi jį išlaikyti… Jis tarsi kabindavosi į mane. Į mano kūną, rankomis, pirštais surakindamas man riešus iki skausmo, išbučiuodavo veidą ir ilgai žiūrėdavo į akis, lyg norėdamas pasilikti jose atspindžiu, arba tiesiog pasislėpti, ištirpti. Ir aš jį slėpiau… Slėpiau savo glėby kaip vaiką… Priglausdavau galvą prie krūtinės, savo plaukais uždengdavau jo pečius ir… Kaip tik tuomet jis išsiverždavo iš glėbio ir tyliai, pavargusiu balsu ištardavo: „Paleisk…“.
Juodaplaukė pažvelgė ašarų sklidinomis akimis ir beveik pašnibždomis tęsė:
- Jis dažnai išeidavo… Prieš šešis mėnesius radau jį čia, atsirėmusį į sieną, nuleistomis rankomis lyg pakirstais sparnais, žiūrintį į paveikslą, į dainuojančius debesis… Jis niekur nebegalėjo skristi – nei su manim, nei be manęs. Ir debesys niekur nebekvietė. Jis nebenorėjo pasislėpti… Jis nepaslėpė nei adatų, nei švirkšto… Viskas mėtėsi šalia. Viskas…

Juodaplaukė sukūkčiojo. Perbraukiau sudrėkusia ranka jos plaukus. Ji apkabino mane ir tramdė verksmą. Man pasirodė, kad dabar – ji bando pasislėpti. Geriau jau būtų verkusi, kalbėjusi, šaukusi… Bet susitvardė ir atšlijusi tarstelėjo:
- Pamiršk. Tiesiog nesusilaikiau nepapasakojusi.
- Dėkui už arbatą… Ir už tai… Kad parodei dainuojančius debesis, – bandžiau nustumti gniaužiantį gumulą gerklėje.
- Užeik, kai būsi kur nors netoliese, – jau tarpduryje liūdnai linktelėjo Juodaplaukė.
Nulipau laiptais, perėjau kiemelį, eidama gatve vis dar jutau, kad ji taip ir stovi tarsi per sienas žvelgdama man į nugarą.

xxx
Vėl sutikau ją Didžiojoje. Ji manęs nepažino. Kai priėjau arčiau, net nesujudėjo. Stovėjo kažkaip keistai atsirėmusi sienos. Plonytė suknutė karojo ant liesų pečių.
- Kaip sekasi? – paklausiau.
Juodaplaukė tarsi nesuprasdama pažvelgė stiklinėmis akimis, mechaniškai perbraukdama kirpčiukus:
- Gal nupirksite?
Tik dabar pastebėjau ryšulį ant šaligatvio. Ji pasilenkė ir nagais praplėšė popierių. Pro plyšį skverbėsi žydruma ir pūkinių debesų švytėjimas.
- Bet, juk tai dainuojantys debesys!
Ji nesakė nieko, tik kažkaip susigūžė, susitraukė, patamsėjo. Išplėšiau paveikslą iš jos rankų, prikišau prie padūmavusių akių:
- Čia-dainuojantys-debesys, – ištariau pažodžiui.
Ji kilstelėjo galvą, įsmeigė šaltą akių stiklą ir sušnibždėjo:
- Negirdžiu… Aš nebegirdžiu…
Juodaplaukė apkabino ryšulį abiem rankomis ir lėtai nuslinko pasieniu.

Girdėjau smuiko garsus. Gatvės pradžioje smuikavo ilgaplaukis vaikinas odiniu švarkeliu.