Ar gali tamsoje švytėti viksvų kupstas?
Nesąmonė, sakysi,
protas tavo drumstas,
Jog neskiri
niekingo tvarinio pajūrio smėly
Nuo tos šviesos,
kuri gatves tamsoj užlieja.

Tu neskiri
dienos tiesos nuo nakties pilnatvės,
Tiesa tava –
gudri, kaukėta tuštybė gatvės,
Tu – visagalis,
iš žvaigždžių vainiką sau nupynęs,
Tiki, jog pavergei,
savim pasaulį pavadinęs.

Tu nematei,
kaip švyti viksvų kupstas menkas:
Didingai,
be nuovokos stebėtis tenka,
koks mažas aš,
prieš paslaptį parklupęs,
štai ėmė kupstas
ir kaukes visiškai nulupo.

Užstrigo žodžiai gomury –
tyla esminga,
Paklydo žodis
ar užmaršty pradingo.
Tik žiopčioju
tarsi žuvis ant kranto
Ir klūpau, nes mano aš
nieko panašaus atmintyje neranda.

Šviesa –
tik žodis įprastas ir prijaukintas,
Tiksliau –
švytėjimas, bet kaip kupstelis viksvų
Toks įprastas,
nors jis aštrus, todėl – pamintas,
Be amo klūpau
pirmąsyk be jokio tikslo...