Ir va suabejojei tu m a n i m
Apraizgei siūlais nerimo
Kumštin sukritusias rankas
Ir smėlyje panirusias pėdas,
Palaistei amarilį Nebylio
dvejonių vandenim
N e a b e j o k manim
Bandyk atnarpliot raizgalus
Į skaudulius pavirtusias rankas,
Ir smėlyje pradingusias pėdas,
Apgaubki amarilio verpalus
Tikėjimo ugnim
Suabejok s a v i m
Nes siūlai trūksta, painosi
Regi susmukusias rankas
Ir smėlyje pargriuvusias pėdas
Išpuikęs amarilis maivosi
Ir sprogsta pilnatim
-------------------------------------
Ar dar tiki manim
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-17 17:13:09
"Kumštin sukritusias rankas" - įdomiai tas sukritimas. :)
"Išpuikęs amarilis maivosi" - paieškočiau kito žodelio vietoj "maivosi".
Intymus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-04-17 13:58:49
Kažkaip sausai skamba liepiamoji nuosaka.Gal kažkas nežino, kas čia bosas? Net ir amariliais apkaišyta vergovė yra tik vergovė.Mielas Draugas galėtų kalbėti švelniau.
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2009-04-17 13:42:52
suabejo, abejok, neabejok.. viskas supinta per daug.. skaitydamas pirmą kartą pamečiau mintį
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-17 11:50:44
Eilėraštis stabilus, jei taip galima apibūdinti. Visame persipina tie siūlai, pėdos ir rankos reaguoja į kuriamą amarilio nuotaiką. Ir savim suabejoti suspėjau. Ir tavim tikiu.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-17 09:24:54
Patiko šios eilutės:
"Išpuikęs amarilis maivosi
Ir sprogsta pilnatim".
Kitose šiek tiek praslysta...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-04-17 07:21:59
ne itin teikia pasitikėjimo... /amarilio verpalai/