Jam buvo apie trisdešimt penkerius metus. Ir jis vis dar nesuprato, dėl kokios priežasties gyvena. Jam atrodė, jog gyventi prasmės nėra – visų pradžios kaip ir pabaigos vienodos, o palikus pasaulį dažniausiai esi pamirštamas. Manė, jog nėra prasmės stengtis kažką padaryti geriau už kitus, nes daugelis darbų nebus pažymėti. Jis buvo mokytojas. Mokė geografijos. Jis niekada nesistengė būti geru mokytoju,įtikti mokiniams, neslėpdavo savo nuotaikų ar įsitikinimų.Dėstė dalyką, kuriame prasmės ieškoti nereikėjo. Tik tikri ir nepaneigiami faktai. Keista, bet mokiniai jį mylėjo, bet jam tai buvo nė motais. Meile jis apsritai netikėjo.
Jis buvo vedęs. Vaikų neturėjo. Jo žmona jį labai mylėjo, visuomet juo rūpindavosi, apipirkdavo, gerai atsiliepdavo prie žmonių, kurie manė esant jį veltėdžiu, nevaikštančiu į bažnyčią. Kaime ėjimas į bažnyčią buvo nerašyta taisyklė – tas, kuris neina į bažnyčią, yra velnio vaikas, sakydavo kaimo žmonės. Vieną dieną prieš penkerius metus ten jie ir susipažino. Tai buvo jo gyvenimo momentas, kai jis dar tikėjo esant kažkokią prasmę. Tačiau po mamos mirties jis liovėsi lankyti bažnyčią.
Kai jam sukako penkiasdešimt, jo žmona mirė nuo paslaptingos neišgydomos ligos.  Bet jo tai per daug nesukretė. Su ja jis buvo tik dėl prisirišimo. Ji pati paprašė jo ją vesti.
Vyras po žmonos mirties išėjo iš darbo ir paliko kaimą, nes niekas čia daugiau jo nelaikė. Išvažiavo į tolimą rytų šalį. Ten ilgus metus keliavo po kalnus, apie kuriuos ilgus metus pasakojo mokiniams. Keliaudamas jis prarado laiko suvokimą, nebeskaičiavo nei dienų, nei metų.
Po kiek laiko jis kalnuose susipažino su jūreiviu. Šis buvo įsitikinęs, jog gyvenimas yra prasmingas ir tai norėjo įrodyti mokytojui. Pasiėmė jį į jūrą. Joje jis praleido daugybę metų, tik kartkartėmis išlipdamas į krantą. Jūreivis, pasiėmės jį, jau seniai mirė ir paliko laivą jam.
Vyras neskaičiavo, kiek laiko keliauja, bet tai turėjo trukti labai ilgai, nes nerado nei vieno gyvo savo mokinio, sugrįžęs į kaimą.
Jis pamatė visą pasaulį, bet niekur nerado savęs. Buvo įsitikinęs, kad prasmė neegzistuoja ir yra kvaila jos ieškoti. Niekur nematė nei tikro grožio, nei tikros meilės – viskas buvo paviršutiniška ir laikina, jo akimis.
Kai kurie pasakytų, jog jis gyveno amžinai, nes niekas taip ir nesuskaičiavo jo gyvenimo metų. Tačiau vieną dieną jis kažkur dingo ir niekas niekas daugiau nieko negirdėjo, tik sklido kalbos, kad vieną dieną jis suprato. Suprato, kad gyvendamas be tikslo ir nematydamas tame prasmės, jis gyvens amžinai. Ir tada vieną dieną jis dingo visam.