Pražydo apgaulingas rožės žiedas,
Viliojo sielą dyvinais kvapais.
Ir vos pamačius, netgi nepalietus
Nuskint panorau jį labai labai...

Vos nepamyniau paprastos ramunės
Taku į rožės krūmą bėgdama...
O patikėkit – juk dažnai taip būna –
Nepastebime, kas yra šalia.

Bet kai pribėgau prie rasotos rožės,
Kai paliečiau jos žeidžiančius dyglius,
Aš supratau – netikras šitas grožis,
Daugiau žavėtis juo nebegaliu.

Ir sugrįžau prie paprastos ramunės,
Tylios, liūdnos, svajingos, be dyglių.
Ir supratau – gyvenime taip būna,
Kad jos išduot dėl rožės negaliu.