Kūrybos kvaituliu pasiligojusi dvasia
Dažnai užmiršta savo kūno buitį -
Žmogus tarytum medis Perkūno perskeltas į dvi dalis,
Kurios ilgai neduoda jam nuvirsti,
Nes traukia kiekviena kas sau.
Vienatvės pleištas sminga vis gilyn
Skausmingai ir ilgai - per pačią šerdį,
O artimieji skundžiasi, kad vienas tarpe jų ne šio pasaulio,
Nes metęs darbus jis nukėblina
Stebėt ištiškusios saulėtekio didybės,
Kad džiaugias, radęs margą paukščio plunksną
Ir gano debesis danguj labai dažnai.
Kol jaunas, jis visiems - kvailys,
Pasenęs - gal išminčius,
Tačiau kažkas jį nuveda visai ne tais keliais,
Kuriuos visi kiti išmynė.
Tu pamėgink nueiti tiesiai pats, jei reikia eit iš karto į abi šalis,
O aukso vidurio nėra,
Nes Danguje visai nevertinamas auksas.