Taip skamba tyla:
Užgožia garsus.
Baltai geltonos spalvos,
Prasidedanti man ties pakaušiu,
Ji drąsiai liejas žemyn:
Pro kaklą
Pečiais,
Krūtine,
Uždegdama pilvą,
Ji sulenkia kojas.
Krentu.
Lėtai, neskausmingai,
Baltai geltonai.
Aš mirštu? Jau viskas?
Svarbiausia ne tai. Kalbu,
Bet ji skamba garsiau,
Sūpuoja mane
Į šonus,
Pirmyn ir
Atgal... ir iš naujo.
Kažkas glosto nugarą.
Laukiu.
Tyloj nėra laiko.
Vien lėtas siūbavimas,
Besvoriškumas.
Tik kas dabar bus? Aš bijau.
Juk niekas nėra užrašyta.
Nuo čia nebėra patirties.
Įkvėpti,
Ištiesti pirštus,
Atsispirt... ir paleisti.
Seniai taip reikėjo.
Jaučiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-01-19 18:21:29
tyloje nėra laiko..., bet
tyloje yra laukimas...
geras gi eilius :-)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-01-19 14:07:13
Meditacija ????? Bandei nupiešti? .. . Yra, yra panašių pojūčių :)
Anonimas
Sukurta: 2006-01-19 12:30:11
labai graziai ir prasmingai.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-01-19 12:23:03
tavo tyla štai tokia...